Lietuvos aktualijos skęsta šuliniuose

Paskutiniųjų dienų įvykiai sukrėtė Lietuvą. Taip norisi pasakyti- eilinį kartą sukrėtė, bet baisu.  Ar po tokios tragedijos tampa norma, kai tėvas agresijos priepuolio metu, būdamas blaivus sumeta savo vaikus į šulinį, neabejotinai juos pasmerkdamas kančiai ir žiauriai mirčiai? Ar nors vienos mamos širdis nesuspurdėjo? Ar nors viena mama stipriau neapkabino savo vaiko, suvokdama šio įvykio žiaurumą.

                      Deja, tai įmanoma. Jei geriau paanalizuotume nusikaltimus, tai pamatytume, kad dar ne taip įmanoma. Gimdytojai savo vaikus sugeba visaip numarinti, o jų atsikratymui į darbą paleidžiama nežabota fantazija. Deja, tai vyksta visame pasaulyje. Tačiau kai tai nutinka kažkur šalia, greta, vos už kelių ar net šimto kilometrų- mes reaguojame itin jautriai ir skausmingai. Juk svetimo skausmo nebūna.

                      Paskaičius komentarus naujienų portaluose ar socialiniuose tinkluose jų turinys ir aršumas manęs nenustebino, tačiau eilinį kartą nuliūdino trumparegiškas ir abuojiškas žmonių matymas, požiūris į situaciją. Kokiais tik šlykščiais žodžiais nebuvo apibūdinta ta vargšė moteris, išgyvenanti baisią tragediją. Visuomenė kaltina visus. Tik ne save ir ne tuos, kurie tiesiogiai atsakingi dėl tokios situacijos susidarymo. Aš vis stebiuosi- per 25 metus jau atsirado antra, trečia karta, kuri tokiam gyvenimui buvo rengiama metai po metų. Rinkimai po rinkimų. Kaskart vis deklaruodami meilę ir atiduodami prioritetinius lozungus  šeimai, švietimui, politikai, deja, elgėsi absoliučiai priešingai. Skaudu kai džiūgaujama dėl renovacijų, tačiau nematoma toliau savo kiemo- kaip jaučiasi, gyvena tie, kam tos renovacijos, projektai skiriami.

Šiandien įvykis, sukrėtęs Lietuvą yra artimas bet kuriam rajonui. Biržai- ne išimtis. Bet kuriuo metu tai gali pasikartoti ir pas mus. Ir aš net neabejoju, visi lygiai taip pat būtų pasimetę ir skėsčiotų rankomis. Esant socialinei frustracijai, kai dėl žemo pragyvenimo lygio, nedarbo ir kitų faktorių šeimos negali visapusiškai realizuoti savo poreikių, kyla daugybė problemų- finansinių, darbo, socialinių, smurto artimoje aplinkoje, tėvystės įgūdžių stoka ir t.t.

Šiuo metu Biržų rajone nėra optimalios, organizuotos ir efektyvios pagalbos šeimai. Nėra krizių centro, atsiranda šiuolaikinės visuomenės tendencija- kai kurioms šeimoms trūksta tėvystės įgūdžių.  Problemų sprendimai yra paviršutiniai, neesminiai- naudojamasi socialine parama. Kaip jau rodo patirtis- pašalpos niekaip nesprendžia esminių problemų, kurios nepaisant finansinių paramų tik gilėja. Šiame kontekste Biržų rajono švietimo pagalbos specialistai nerimauja dėl susidariusios padėties mūsų rajone, atsižvelgiant į prastėjančius socialinius rodiklius sparčiai mažinami specialistų etatai, nekuriamos naujos darbo vietos. Biržuose kasmet daugėja smurto artimoje aplinkoje atvejų. Per nepilnus metus fiksuoti 364 tokie įvykiai (lyginant su pernai tuo pačiu metu 250) . Artimiausias Specializuotas pagalbos centras, kuris susisiekia su nukentėjusiais ir teiraujasi dėl reikalingos pagalbos įsikūręs Panevėžyje. Biržuose, pasibaigus projektui net teoriškai nebeveikia moterų krizių centras. Taigi realios skubios pagalbos nukentėję smurto aukos negauna jokios.

Spalio mėnesio pabaigoje Biržų rajone Lietuvos Sąjūdžio Biržų skyriaus iniciatyva buvo organizuota apvalaus stalo diskusija. Aktyviausiai joje dalyvavo specialistai, betarpiškai dirbantys su šeimomis ir vaikais. Specialistai džiaugėsi, kad pirmąkart per dvidešimt metų jie visi buvo sukviesti prie bendro stalo diskusijai. Ta proga buvo priimta rezoliucija, kuri buvo išplatinta visiems rajono tarybos nariams. Ar kam nors, be dirbančių toje srityje specialistų, rūpi kas laukia biržiečių šeimų, kurių sparčiai retėja, o katastrofiškas Biržų rajono gyventojų skaičius pasiekė kritinę ribą... Mums tampa aktualesni kiti dalykai- bereikšmiai ginčai, postų ir pareigų dalybos. O kaip šeimos, kaip vaikai? Kam bus reikalingos renovacijos, grįsti takeliai, gražūs parkai, jei jie bus tušti? Kam bus reikalingi gražūs, renovuojami vaikų darželiai, mokyklos, jei po kelerių metų juose švilpaus vėjas? Džiaugdamiesi patvirtinta Panevėžio regiono integruota teritorijų vystymo programa, kuri buvo paskelbta 2015-09-10 ir įsigaliojo sekančią dieną, niekur, jokiuose Biržų tarybos vykdomuosiuose ar projektiniuose dokumentuose neatsispindi ir neužsimenama koks yra numatomas planas kaip pritraukti į Biržų rajoną jaunas šeimas, baigusius studijas aukštosose mokyklose absolventus, kaip bus skatinamas verslumas, naujų investicijų pritraukimas, kaip bus sprendžiama jaunų šeimų apgyvendinimo problema. Džiaugiamasi, kad bus tvarkoma miesto infrastruktūra, tačiau praleidžiamos kelios itin svarbios mūsų regionui, o ypatingai Biržų rajonui eilutės- Panevėžio regione (ypač jo periferinėje dalyje, kur jaunų gyventojų išsikėlimas iš Panevėžio miesto nėra ženklus) vyrauja spartaus gyventojų senėjimo tendencija. Panevėžio regionas patenka į sparčiai demografiškai „senstantį“ šiaurės rytų Lietuvos arealą (apimantį Utenos, Panevėžio regionus, rytinę Šiaulių regiono ir šiaurinę Vilniaus regiono dalį). Itin sudėtinga situacija buvo Rokiškio, Biržų ir Kupiškio rajonų savivaldybėse, kurių demografinės senatvės koeficientas (nuo 173 iki 187) rodo, kad teigiama natūrali gyventojų kaita jose iš esmės neįmanoma, ir gyventojų skaičius nuolat ir sparčiai mažės (daugiau kaip po 1,5 proc. per metus, net ir esant neutraliai ar teigiamai neto migracijai).

Taigi Biržų rajonui nenumaldomai gresia išnykimas, apie kurį diplomatiškai nutylima. Rajonas skęsta alkoholizmo liūne, tačiau be konstatuojamo fakto- taip, mūsų rajonas turi problemų, mūsų jaunimas turi didelių problemų dėl akloholio vartojimo- niekas nesikeičia. Smurtas artimoje aplinkoje klesti, daugėja degraduojančių jaunų žmonių. Daugėja mirčių nuo alkoholizmo. Kaip gyvena šeimos atokiuose rajono kampeliuose, toliau nuo žmonių akių, apie kurių problemas žinoma, tačiau realiai situacija nesikeičia. Kiek moterų, kartais vyrų, kiek vaikų kenčia tokiose šeimose? Ir kokiais žmonėmis auga vaikai, matydami aplinkinių abejingumą jų šeimos tragedijai? Kaip mes galime padėti, kokius sprendimus priimti jau šiandien, kad situacija pajudėtų iš mirties taško? Taip, galbūt sraigės greičiu ir vyksta kažkokie pokyčiai, kurių net plika akimi nematyti, tačiau nelaimės šoliuoja milžino šuoliais. Nelaimės nesustoja ir nelaukia, kol situacija pagerės. Tai vyksta. Šiandien ir dabar. Todėl jau šiandien turi būti priimtas aiškus sprendimas. Kas yra mūsų prioritetai. Kas turi nutikti, kad ir mūsų rajono situacija pradėtų keistis? Ką daryti, kad Biržuose nenutiktų panaši tragedija kaip Kėdainių rajone? Ar seminarų, mokymų ir konferencijų užtenka, kad atsiradus realiai situacijai, ne teorinei, visos žinybos ir specialistai imtųsi kryptingos, vieningos pagalbos ir principingų sprendimų?

Rizikuoju būti nesuprasta kai kurių žmonių tokio atviro savo minčių dėstymo. Juk pas mus nepopuliaru turėtų kitokią nuomonę, požiūrį. Patogiausia būti sisteminiu žmogumi ir tyliai plaukti viena srove į priekį. Pasiduoti tai tėkmei ir nesipriešinti. Tačiau mes nesame atskiri individai. Mes esame bendruomenė. Todėl sprendimai turi būti priimtini bendruomenei, kad žmonės jaustųsi saugiai. Kai bus grąžintas saugumas, užtikrintumas, kai bus garantuota pagalba šeimai, tuomet sugrįš ir žmonės į Biržus, galbūt tuomet pasikeis požiūris ir pati situacija.

(nuotrauka iš pinterest.com)

Akcija- Renkuosi gyvybę!

... Kai kas nors man vis pabando užduoti klausimą: "O ką tu pati padarei, kad kas nors vyktų ir keistųsi?.." Aš jau turiu keletą tvirtų atsakymų. Nieko ypatinga, tiesiog organizuoju akcijas, stengiusoi atkreipti žmonių dėmesį, tiesiog stengiuosi nelikti abejinga kitų širdgėlai ir klausimams. Kartais į kai kuriuos klausimus sunku rasti atsakymų, bet... visuomet atsakingai pagalvoju- gal tas atsakymas, kad ir trumputis ir bus vieninteliu šiaudu, kuris padės išplaukti iš dvejonių ir klausimų sūkurio?
  Taip nuo pernai metų mano gyvenime atsirado akcija "Renkuosi gyvybę". Kaip mamai, kaip pilietei, kaip žmogui ir netgi kaip socialinei pedagogei man tai labai svarbu. Svarbu, nes kasmet dėl abortų Lietuva netenka beveik pusės tokio miestelio kaip Biržai, Pasvalys, Kupiškis... Šiais metais oficialiais duomenimis Lietuva neteko 5231 gyvybės. Tai tik oficiali statistika. Įsivaizduokite- kiek klegesio, skambaus juoko padaugėtų vaikų darželiuose, mokyklose... Abortų statistika yra žiauri. Ji žiauresnė nei savižudybių skaičiai ir autovykiuose žuvusių skaičiai. Kaip retai mes apie tai susimąstome, pagalvojame... ir net nenutuokiame kiek aplinkui mus moterų nešiojasi šitą skausmą savo viduje. Visam laikui.
  Tikiuosi, kad ši graži akcija atvers širdis ir akis, padės sugrąžinti šeimoms ir būsimiems tėveliams pagarbą gyvybei, meilę savo brangiausiam kūriniui- vaikui.
  Juk jei mūsų tėveliai būtų pasirinkę kitaip- šiandien nebūtų kas uždega tūkstančių liepsnelių ir tie gyvybės medžiai nesikerotų visoje Lietuvoje...
  Šiemet šią gražią akciją mūsų Biržų rajone minėjome sakralioje vietoje- bažnyčios šventoriuje. Kunigas Ernestas Želvys net nedvejodamas priėmė mus ir kvietė prisijungti visus, neabejingus Gyvybei. Šiemet mūsų medis kur kas labiau išaugęs nei pernai. Tikiuosi pavyks jį auginti kasmet, tuo pačiu mažinant tuos baisius statistinius skaičius už kurių- galėję gimti, galėję gyventi... tačiau pasmerkti vaikai. Tūkstančiai vaikų.

 dalinuosi keletu akimirkų :)

http://gyvybe.lt/

Neformaliojo švietimo programa "Esu žmogus"

 

  

Artėjant Kalėdoms diskutavome, kalbėjome apie švenčių reikšmę. Ką jos duoda žmogui, šeimai? Kodėl kai kurios šventės vadinamos šeimos šventėmis? Užsiėmimų metu gaminome žibintus- dekoruotas žvakides :) Gera idėja dovanai ar savo namams papuošti. O mes rankų darbo žvakidėmis papuošėme ir bendruomenės namus :)

Artėjant džiugoiam kalėdų laukimui gavome užduotį- papuošti bendruomenės namų erdves :) kaip mums tai pavyko? Kviečiu pasigrožėti ;) Su vaikais lipdėme kalėdinį miestelį :) Vaikai ir eglutę papuošė patys :) 

Savo būreliu neapsiribojome. Mielai dalyvavome ir bibliotekos surengtuose renginukuose. Akimirkos iš viktorinos "Žinių malūnas apie Lietuvą"

 Keletas akimirkų iš užsiėmimų :) Gaminome ne tik albumėlius, atvirukus, papuošimus, bet pas mus lankėsi ir gydytoja iš raudonojo kryžiaus organizacijos Biržuose :)

 Keliaudami per socialinių įgūdžių programos ciklus priėjome KNYGĄ... Per knygą ir pasakų terapiją galima nuveikti išties nemažai. Tad šiandien turėjome ypatingą dieną. Lankėmės Rinkuškių bibliotekoje (vaikams gerai žinomoje vietoje), kur susitikome su labai neįprastu bibliotekos palėpės gyventoju- senuoju Pelėsiu, kuris gyvendamas palėpėje labai mėgsta graužti visokiausias neprižiūrėtas, nučiupinėtas taukuotais piršteliais knygeles... Paskui diskutavome su vaikais apie įvairius knygos žanrus, struktūrą, aptarėme kuo knygos svarbios žmonių gyvenime, žiūrėdami prezentaciją šia tema. Na ir džiaugsmingiausia užsiėmimo dalis- Biržų rankdarbių asociacijos "Fantazijų skrynia" pirmininkės Bangos Joneliūkštienės parodyti įdomūs knygelės gaminimo būdai :) Vaikus ši veika tiesiog sužavėjo. Visi įniko gaminti knygeles. Sau, mamytėms ir net savo mokytojoms ir draugams ;) Labai smagu, kad į šią veiklą entuziastingai įsitraukė ir berniukai. 

  Mūsų "Knygos" tema nesibaigė. Mes gaminsime knygą apie save, piešime mėgstamiausią savo pasaką ir aptarsime mėgstamiausias skaitytas knygeles. Kursime savo svajonių koliažą.

 Diskusijos, įvairi veikla leis geriau suprasti save ir kitus, ugdysime gebėjimą pažinti ir įvardinti savo jausmus, kūrybiškai ir draugiškai dalintis idėjomis, dirbti komandoje ir gerbti vienas kitą.

P.S.  Mes vis dar turim moliūgų, kuriuos mokytojai reikia gražiai išpjaustinėti :D Vaikai draugiškai juos išskuobia, išrenkam sėklytes, jas susidžiovinam, paskui draugiškai gliaudom ir skanaujam ;) 

Taigi. Užsiėmimai ima įsivažiuoti "pilnais ratais" :) 

 Norėčiau pasidalinti patyrimu po vienos dienos užsiėmimų. Temos pradžia neatrodė kuo nors išskirtinai ypatinga. Dauguma pedagogų puikiai žino tokį metodą- pradedamas piešti piešinys, paskui keičiamasi su kaimynais tol, kol piešinys apeina visą grupės dalyvių ratą ir grįžta pas pradinį autorių. Visi grupės dalyviai gautame piešinyje kažką prideda nuo savęs. 

 Mums labai aktuali patyčių problema, tad vaikai pradėjo savo piešinius. Užduotis buvo piešti tai, kas jiems brangiausia, kas labiausiai rūpi ir yra svarbu. Paskui perdavė piešinį kaimynui iš kairės. Ratas įsisuko. Rezultatas buvo... gan netikėtas patiems vaikams. Visi susėdome ratu, parodėme savo piešinius. Įsivyravo nejauki tyla. Vaikai muistėsi, kai kurie net apsiverkė. Priminiau, kad piešinį pradėjo visi piešdami tai, kas jiems svarbiausia, mieliausia, brangiausia... Po klausimo kaip dabar jaučiasi, visi prisipažino, kad blogai. Netgi tie, kurie mėgsta slėptis po drąsuolio padaužos kauke muistėsi ir nenorom pripažino, kad jausmas tikrai negeras. Reakcijų tikrai buvo visokių. Vaikai patys jautriai išgyveno matydami kaip nuliūdo kai kurie grupės bičiuliai. 

  Po trumpo pokalbio apie tai, kaip sekėsi piešti, kokie jausmai dabar verda kiekvieno širdelėje paprašiau vaikų vieno dalyko. Kai kils nenumaldomas noras kažką pastumti, pasityčioti, negražiai pavadinti... Prisiminti kaip jautėsi gavę savo piešinį. Pasiūliau išbandyti tai mokykloje, būrelyje, kieme- kur nors, kur kartais gali kilti visokių nelabai gerų minčių.

  Taip mes baigėme empatijos supratimo ir pajautimo užduotį. Vaikai visą užduoties laiką dirbo tikrai labai įsijautę, tad po tokio rimto aptarimo, kuris reziumavo užduotį, reikėjo poilsio. 

 Nuotaikai praskaidrinti ramiai atsigėrėme arbatos ir ėmėme doroti diiidelį moliūgą, kuri atsinešė vienas berniukas :) 

  Kol mergaitės mėgavosi arbatėle, berniukai ėmėsi darbo iš peties- su šaukštais ir šaukšteliais patys draugiškai išskaptavo visą moliūgą :) Bus mums rudeninė puošmena bendruomenės namuose :) 

  

  Šiandien prisimenant praėjusią temą paprašiau vaikų pasidalinti mintimis ar kuriam nors teko pritaikyti tai, apie ką kalbėjome. Džiugu, kad atsirado tokių vaikų. Manau šią užduotį mes prisiminsime dar ne kartą. 

  

Prisėdau parašyti. Vis svarsčiau apie tai. Ar apskritai verta rašyti. Ir jei taip- kaip dažnai tai daryti?
  Šiemet paskelbta naujiena- galimybė teikti paraiškas neformaliojo švietimo programoms. Pamaniau sau- kodėl gi ne? Juk, šiaip ar taip, tokia programa jau buvo gimusi mano galvoje ir išklota juodu ant balto...
  Iš tikro už idėją pabandymui esu dėkinga savo kaimynei Ingai ir bendruomenės pirmininkei Irenai :) Viena pasakė- žinai, tu kaip socialinė pedagogė gal galėtum kažką sugalvoti... Hmmm... O kita perskaičiusi naujienas švystelėjo idėją- ar skaitei mūsų rajono tinklapyje, jog galima rašyti programas? Tiesą sakant, nebuvau skaičiusi.
  Tai štai- taip ir gimė ši programos įgyvendinimo mintis :) Socialinių įgūdžių lavinimo programa "Esu žmogus". O paskui- darbas. Popierinis ir žmogiškas. Juk reikėjo pakviesti vaikus programai, o su tėveliais sudaryti sutartis. Nedrąsiai puoselėjau viltį surinkti 20 vaikų grupę, prasidėjus registracijai užplūdo šioks toks nejaukumas- esu naujokė bendruomenėje ir žmonėms, galvoju, nei šilta nei šalta, kad jau 10 metų dirbu pedagoge.
  Dabar kasdien manęs laukia įššūkiai :) Susitikimas su vaikais (gerai sakoma, kad negalima sakyti "Op!" neperšokus griovio, o aš dievagojausi, kad su mažamečiais vaikais kažin jau kaip ten man sektųsi darbuotis :D ). Kol kas didžiąją savo karjeros dalį dirbau su vyresniais paaugliais. Tad štai- šiai dienai mūsų grupėje 8-13 metų vaikai :).
  Užsiėmimai dar tik prasideda, kol kas mes pratinamės vieni prie kitų, "šlifuojame kampus", taip sakant. Vaikams iššūkis- man irgi.
Mano grupėje daugiau berniukų. Tai dar didesnis iššūkis. Ką galiu pasiūlyti ir ko išmokyti berniukus, kai mano pačios hobis- skrebinimas??? Paprasčiau kalbant- žaidimas su popieriukais ir visokiais niekučiais???
  Bet vaikai yra vaikai. Jie smalsūs, imlūs ir judrūs. Jiems viskas įdomu, jie atviri pasauliui. Tačiau savaime suprantama, kad tokie socialinių įgūdžių lavinimo užsiėmimai buvo šioks toks lengvas šaltas dušas :) KĄĄĄ??? Iš mokyklos vėl į "mokyklą"??? Sėdėti, klausytis, kalbėti patiems ir laikytis taisyklių??? Na, nelabai įdomu. Bet dideliam mano džiaugsmui ir nustebimui jie ateina. Ir dar draugų atsiveda. Juk kai kiemas ištuštėja- ką veikti dviems vaikams lauke be draugų? Visi juk užsiėmime. Smalsumas atgena vaikus. Tikiuosi jis ir neišgins :)
  Galvoju apie kuo įvairesnes veiklas. Ačiū bičiuliams, kurie maloniai ir entuziastingai pasiryžę prisidėti prie jaunosios kartos socialinių ir gyvenimo įgūdžių ugdymo. Greitu metu tikimės sulaukti ir svečių, kurie turi ką įdomaus papasakoti, parodyti ir pamokyti :) O kaip mums seksis- būtinai parašysiu čia. Labai viliuosi- gal net pavyks prisikviesti savo skaitytojus diskusijai. Būtų labai malonu.
  Gvildendami rimtas temas ir pokalbius, nepamiršime žaidimų ir aptarimų, bet taip pat mes leisime pailsėti protui ir atversime plačiai duris kūrybiškumui.

Šiai dienai tiek. Norėčiau parodyti ką mes veikiam keletu nuotraukų.
P.S. Vaikai labai džiaugėsi (mes net balsavome kas už tai, kad darbeliai būtų eksponuojami bibliotekoje!), kad pirmieji mūsų darbeliai jau dailiai išdėlioti ekspozicijoje :) Juk vaikams taip norisi būti svarbiems, pasirodyti, pasidžiaugti, sulaukti paskatinimo ir pagyrų ;) Nors labai norisi darbelius parnešti namo, pasirodyti mamytėms ir tėtukams, bet su bibliotekininke (bendruomenės pirmininke Irena) gražiai vaikų paparašėme, kad darbeliai dar pabūtų ir jais galėtų pasigrožėti daugiau žmonių :)