Paskutiniųjų
dienų įvykiai sukrėtė Lietuvą. Taip norisi pasakyti- eilinį kartą sukrėtė, bet
baisu. Ar po tokios tragedijos tampa
norma, kai tėvas agresijos priepuolio metu, būdamas blaivus sumeta savo vaikus
į šulinį, neabejotinai juos pasmerkdamas kančiai ir žiauriai mirčiai? Ar nors
vienos mamos širdis nesuspurdėjo? Ar nors viena mama stipriau neapkabino savo
vaiko, suvokdama šio įvykio žiaurumą.
Deja, tai įmanoma. Jei
geriau paanalizuotume nusikaltimus, tai pamatytume, kad dar ne taip įmanoma.
Gimdytojai savo vaikus sugeba visaip numarinti, o jų atsikratymui į darbą
paleidžiama nežabota fantazija. Deja, tai vyksta visame pasaulyje. Tačiau kai
tai nutinka kažkur šalia, greta, vos už kelių ar net šimto kilometrų- mes
reaguojame itin jautriai ir skausmingai. Juk svetimo skausmo nebūna.
Paskaičius komentarus
naujienų portaluose ar socialiniuose tinkluose jų turinys ir aršumas manęs
nenustebino, tačiau eilinį kartą nuliūdino trumparegiškas ir abuojiškas žmonių
matymas, požiūris į situaciją. Kokiais tik šlykščiais žodžiais nebuvo
apibūdinta ta vargšė moteris, išgyvenanti baisią tragediją. Visuomenė kaltina
visus. Tik ne save ir ne tuos, kurie tiesiogiai atsakingi dėl tokios situacijos
susidarymo. Aš vis stebiuosi- per 25 metus jau atsirado antra, trečia karta,
kuri tokiam gyvenimui buvo rengiama metai po metų. Rinkimai po rinkimų. Kaskart
vis deklaruodami meilę ir atiduodami prioritetinius lozungus šeimai, švietimui, politikai, deja, elgėsi
absoliučiai priešingai. Skaudu kai džiūgaujama dėl renovacijų, tačiau nematoma
toliau savo kiemo- kaip jaučiasi, gyvena tie, kam tos renovacijos, projektai
skiriami.
Šiandien
įvykis, sukrėtęs Lietuvą yra artimas bet kuriam rajonui. Biržai- ne išimtis.
Bet kuriuo metu tai gali pasikartoti ir pas mus. Ir aš net neabejoju, visi
lygiai taip pat būtų pasimetę ir skėsčiotų rankomis. Esant socialinei
frustracijai, kai dėl žemo pragyvenimo lygio, nedarbo ir kitų faktorių šeimos
negali visapusiškai realizuoti savo poreikių, kyla daugybė problemų-
finansinių, darbo, socialinių, smurto artimoje aplinkoje, tėvystės įgūdžių
stoka ir t.t.
Šiuo metu Biržų rajone
nėra optimalios, organizuotos ir efektyvios pagalbos šeimai. Nėra krizių centro,
atsiranda šiuolaikinės visuomenės tendencija- kai kurioms šeimoms trūksta
tėvystės įgūdžių. Problemų sprendimai
yra paviršutiniai, neesminiai- naudojamasi socialine parama. Kaip jau rodo
patirtis- pašalpos niekaip nesprendžia esminių problemų, kurios nepaisant
finansinių paramų tik gilėja. Šiame kontekste Biržų rajono švietimo pagalbos
specialistai nerimauja dėl susidariusios padėties mūsų rajone, atsižvelgiant į
prastėjančius socialinius rodiklius sparčiai mažinami specialistų etatai, nekuriamos
naujos darbo vietos. Biržuose kasmet daugėja smurto artimoje aplinkoje atvejų.
Per nepilnus metus fiksuoti 364 tokie įvykiai (lyginant su pernai tuo pačiu
metu 250) . Artimiausias Specializuotas pagalbos centras, kuris susisiekia su
nukentėjusiais ir teiraujasi dėl reikalingos pagalbos įsikūręs Panevėžyje.
Biržuose, pasibaigus projektui net teoriškai nebeveikia moterų krizių centras.
Taigi realios skubios pagalbos nukentėję smurto aukos negauna jokios.
Spalio mėnesio
pabaigoje Biržų rajone Lietuvos Sąjūdžio Biržų skyriaus iniciatyva buvo
organizuota apvalaus stalo diskusija. Aktyviausiai joje dalyvavo specialistai,
betarpiškai dirbantys su šeimomis ir vaikais. Specialistai džiaugėsi, kad
pirmąkart per dvidešimt metų jie visi buvo sukviesti prie bendro stalo diskusijai.
Ta proga buvo priimta rezoliucija, kuri buvo išplatinta visiems rajono tarybos
nariams. Ar kam nors, be dirbančių toje srityje specialistų, rūpi kas laukia
biržiečių šeimų, kurių sparčiai retėja, o katastrofiškas Biržų rajono gyventojų
skaičius pasiekė kritinę ribą... Mums tampa aktualesni kiti dalykai-
bereikšmiai ginčai, postų ir pareigų dalybos. O kaip šeimos, kaip vaikai? Kam
bus reikalingos renovacijos, grįsti takeliai, gražūs parkai, jei jie bus tušti?
Kam bus reikalingi gražūs, renovuojami vaikų darželiai, mokyklos, jei po
kelerių metų juose švilpaus vėjas? Džiaugdamiesi patvirtinta Panevėžio regiono
integruota teritorijų vystymo programa, kuri buvo paskelbta 2015-09-10 ir
įsigaliojo sekančią dieną, niekur, jokiuose Biržų tarybos vykdomuosiuose ar
projektiniuose dokumentuose neatsispindi ir neužsimenama koks yra numatomas
planas kaip pritraukti į Biržų rajoną jaunas šeimas, baigusius studijas
aukštosose mokyklose absolventus, kaip bus skatinamas verslumas, naujų
investicijų pritraukimas, kaip bus sprendžiama jaunų šeimų apgyvendinimo
problema. Džiaugiamasi, kad bus tvarkoma miesto infrastruktūra, tačiau
praleidžiamos kelios itin svarbios mūsų regionui, o ypatingai Biržų rajonui
eilutės- Panevėžio regione (ypač jo periferinėje
dalyje, kur jaunų gyventojų išsikėlimas iš Panevėžio miesto nėra ženklus)
vyrauja spartaus gyventojų senėjimo tendencija. Panevėžio regionas patenka į
sparčiai demografiškai „senstantį“ šiaurės rytų Lietuvos arealą (apimantį
Utenos, Panevėžio regionus, rytinę Šiaulių regiono ir šiaurinę Vilniaus regiono
dalį). Itin sudėtinga situacija buvo Rokiškio, Biržų ir Kupiškio rajonų
savivaldybėse, kurių demografinės senatvės koeficientas (nuo 173 iki 187) rodo,
kad teigiama natūrali gyventojų kaita
jose iš esmės neįmanoma, ir gyventojų skaičius nuolat ir sparčiai mažės
(daugiau kaip po 1,5 proc. per metus, net ir esant neutraliai ar teigiamai neto
migracijai).
Taigi Biržų
rajonui nenumaldomai gresia išnykimas, apie kurį diplomatiškai nutylima.
Rajonas skęsta alkoholizmo liūne, tačiau be konstatuojamo fakto- taip, mūsų
rajonas turi problemų, mūsų jaunimas turi didelių problemų dėl akloholio
vartojimo- niekas nesikeičia. Smurtas artimoje aplinkoje klesti, daugėja
degraduojančių jaunų žmonių. Daugėja mirčių nuo alkoholizmo. Kaip gyvena šeimos
atokiuose rajono kampeliuose, toliau nuo žmonių akių, apie kurių problemas
žinoma, tačiau realiai situacija nesikeičia. Kiek moterų, kartais vyrų, kiek
vaikų kenčia tokiose šeimose? Ir kokiais žmonėmis auga vaikai, matydami
aplinkinių abejingumą jų šeimos tragedijai? Kaip mes galime padėti, kokius
sprendimus priimti jau šiandien, kad situacija pajudėtų iš mirties taško? Taip,
galbūt sraigės greičiu ir vyksta kažkokie pokyčiai, kurių net plika akimi
nematyti, tačiau nelaimės šoliuoja milžino šuoliais. Nelaimės nesustoja ir
nelaukia, kol situacija pagerės. Tai vyksta. Šiandien ir dabar. Todėl jau
šiandien turi būti priimtas aiškus sprendimas. Kas yra mūsų prioritetai. Kas
turi nutikti, kad ir mūsų rajono situacija pradėtų keistis? Ką daryti, kad
Biržuose nenutiktų panaši tragedija kaip Kėdainių rajone? Ar seminarų, mokymų
ir konferencijų užtenka, kad atsiradus realiai situacijai, ne teorinei, visos
žinybos ir specialistai imtųsi kryptingos, vieningos pagalbos ir principingų
sprendimų?
Rizikuoju
būti nesuprasta kai kurių žmonių tokio atviro savo minčių dėstymo. Juk pas mus
nepopuliaru turėtų kitokią nuomonę, požiūrį. Patogiausia būti sisteminiu
žmogumi ir tyliai plaukti viena srove į priekį. Pasiduoti tai tėkmei ir nesipriešinti.
Tačiau mes nesame atskiri individai. Mes esame bendruomenė. Todėl sprendimai
turi būti priimtini bendruomenei, kad žmonės jaustųsi saugiai. Kai bus
grąžintas saugumas, užtikrintumas, kai bus garantuota pagalba šeimai, tuomet
sugrįš ir žmonės į Biržus, galbūt tuomet pasikeis požiūris ir pati situacija.
(nuotrauka iš pinterest.com)
