2016 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Kaip užauginti gerą žmogų?



Žurnale 7 dienos (vasario 27 d.- kovo 4 d) galite rasti straipsnį tema "kaip užauginti gerą žmogų". Greta kitų specialistų galite rasti ir mano mintis :) 

Originalų tekstą galite paskaityti čia:

Kaip užauginti gerą žmogų?


        Kas yra gerumas? Kaip mes jį suprantame? Gerumas tai atjauta, empatija, supratingumas, ištiesta pagalbos ranka. Gyvenimas be jausmų žmonėms yra nesuvokiamas, todėl net šiuolaikiniame moderniame pasaulyje gerumas išlieka sakrali ir būtina kasdienybės dalis. Gerumas mums leidžia būti svarbiems, reikalingiems. Tai viena iš svarbiausių pilnavertės savirealizacijos ir aukštos savivertės sudedamųjų dalių.
  Kiekvienas, turintis vaikų supranta, kad vaikų auklėjimas yra atsakingas darbas. Kasdienis, reikalaujantis atsakomybės ir nemenkų pastangų darbas. Tėvai tarsi sodininkai- augina, puoselėja, globoja, gina nuo vėtrų ir šalčio savo atžalėles. Visi geri sodininkai žino, kad nuskurdusioje žemėje vargiai išauginsime tvirtą, pilnavertį, galintį žydėti puikiausiai žiedais augalą. Lygiai taip ir su vaikais. Mūsų tarpusavio bendravimas, pavyzdys, šeimos vertybės, kultūra yra ta žemė, kurioje augs mūsų vaikai. Pilnavertei vaiko socializacijai labai svarbus pamatinių, fiziologinių poreikių tenkinimas- kūdikis turi būti pamaitintas, sausas, nupraustas, pamyluotas. Nuo kūdikystės pilnaverčiam asmenybės vystymuisi būtinas saugumo poreikio patenkinimas- vaikas turi žinoti, kad jam pravirkus ateis nuraminti mama arba tėtis. Tik patenkinus šiuos pamatinius poreikius sėkmingam vaiko ugdymui bus reikalingas priklausymo jausmas- draugai, bendruomenė, darželio grupė, klasė ir t.t.. Taigi, pagal įžymiojo amerikiečio psichologo A. Maslow poreikių pirmidę, kurią žinoti ir suprasti turėtų visi tėveliai, tik patenkinus pagrindinius poreikius mes galime tikėtis, kad užauginsime brandžią, socialią ir gebančią kritiškai mąstyti asmenybę, kuri suvoks meilės poreikį ir gebės save realizuoti tolesniame gyvenime. 
   Tėvai dažniausiai perima savo šeimoje vyravusį auklėjimo stilių. Pagrindiniai yra trys: Autoritarinis, demokratinis ir liberalus.  Kalbant trumpai- autoritarinio auklėjimo šalininkai yra gana griežti, nelankstūs ir verčiantys vaikus paklusti griežtam, valdingam tonui ir taisyklėms. Visiškai priešingas yra liberalusis auklėjimo stilius, kai vaiko auklėjimas paliekamas tarsi pačiam vaikui. Abu šie auklėjimo stiliai neturėtų būti siekiamybė. Pirmu atveju tikėdamiesi geriausio pasieksime visiškai priešingo rezultato- vaikas augs kompleksuotas, uždaras, nepasitikintis savimi. Tai gali labai neigiamai įtakoti bendraamžių tarpusavio bendravimą, mokslą ir visą tolimesnį gyvenimą. Liberalusis auklėjimo stilius taip pat turi labai daug neigiamų bruožų vaiko asmenybės vystymęsi. Toks vaikas auga nežinodamas jokių ribų, jam yra suteikta labai didelė veikimo laisvė, su kuria vaikas pats nesugeba susitvarkyti. Tuomet, stengdamasis pats rasti tas ribas ir veiksmų laisvės galimybes, vaikas susiranda panašaus likimo draugų. Kyla mokymosi, bendravimo sunkumų tiek su aplinkiniais, tiek ir su bendraamžiais. Nekontroliuojamas gyvenimas dažnai pasiūlo daug žalingų dalykų- alkoholį, narkotikus, nusikalstamas veiklas ir pan.
    Tėvams, siekiantiems ugdyti pilnavertę asmenybę, turėtų būti siekiamybė demokratinis auklėjimo stilius. Tai nėra pats lengviausias kelias. Tačiau tik jį pasirinkę mes galime tikėtis ir laukti teigiamų rezultatų. Vaikams neturi būti muštru diegiama dienotvarkė, tačiau aiškias ribas būtina nustatyti.  Ne tik dienotvarkėje, tačiau ir kasdienėje rutinoje. Taip vaikai jausis saugiai. Vaikai turi žinoti šeimos taisykles- iki kelintos valandos galima žaisti lauke, kiek laiko sėdėti prie kompiuterio ar pan. Kiekvienas šeimos narys turi žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas. Apie savo sprendimus tėvai turi informuoti vaikus, tačiau kai kuriais klausimais vaikai dėl savo amžiaus ir gyvenimiškos patirties nebuvimo negali priiminėti savarankiškų sprendimų ( pavyzdžiui dėl susiklosčiusios ekonominės situacijos šeima gali nuspręsti pakeisti gyvenamąją vietą, dėl prarasto darbo šeima gali imtis griežtesnės taupymo programos ir pan.). Vaikas turi jaustis savo mažos bendruomenės dalimi, bet turi laikytis ir tam tikrų taisyklių. Vaikas, nors galbūt šiai dienai tam tikros nustatytos ribos ir taisyklės kelia šiokį tokį nepasitenkinimą ar maištą (ypač paauglystėje tai labai normalu, tik tėveliams  bus reikalinga dar daugiau kantrybės ir tolerancijos šiam amžiaus periodui), jis turi žinoti ir jausti, kad šeima, tėvai pirmiausia yra tie žmonės, į kuriuos galima kreiptis bet kuriuo klausimu, bet kada. Tuo tarpu tėveliai privalo domėtis savo vaiko gyvenimu, draugais, jo pasiekimais, džiaugsmais  ir pasitaikančiomis nesėkmėmis. 
  Svarbiausia- nepamiršti, kad tėvai neprivalo būti savo vaikų draugais (juk su draugais vaikai pirmiausia surūko savo pirmąją cigaretę, krečia pokštus ir aptarinėja savo bendraamžių gyvenimą, su draugais juos sieja bendri pomėgiai ir veiklos, hobiai, klausoma muzika ir pan.). Tėvai yra neatsiejama šeimos, mažosios bendruomenės dalis. Tokiais ir turi išlikti. Autoritetingi, patikimi, draugiški, atsakingi už save ir už savo vaikus.  
    Vaikas nėra mes. Tai turime suvokti  labai aiškiai. Vaikas yra asmenybė, su savo charakteriu ir gyvenimu. Kai kuriems tėveliams tai sunku suprasti  ir priimti savo vaiką kaip absoliučiai unikalią asmenybę. Tuomet iškyla konfrontacija tarp tėvų ir vaikų, vyksta nesusikalbėjimas ir nesusipratimai. Tokie tėveliai per vaikus dažniausiai nori įgyvendinti savo svajones- veda vaikus į įvairius būrelius, kurių patys negalėjo lankyti, apkrauna įvairiausiomis veiklomis nesigilindami į vaiko poreikį, gabumus ir galimybes. Mamai  didžiulį susižavėjimą kelia baletas, bet dukra nebūtinai galėtų ir norėtų būti ballerina. Tėčio svajonė buvo taptį įžymiu krepšininku- kodėl vaikas privalo lankyti krepšinio treniruotę? Kol vaikas mažas, jis greičiausiai paklus tėvų norams. Tiesiog iš didelės meilės savo tėveliams nedrįs, negalės atsisakyti. O jei dar tėveliai pasistengs manipuliuoti: man bus labai liūdna, jei tu mesi baleto pamokas… Vaikui dėl to dar liūdniau
   Taigi tam tikrais atvejais vaikas gali ir turi pasakyti NE. Jei vaikas staiga susižavėjo keramika, bet realiai jos nėra išbandęs- galbūt verta leisti pabandyti. Ir priimti kaip absoliučiai natūralų dalyką, jei po menesio vaikas pasakys “nenoriu”. Tai juk normalu. Negali žinoti kaip su ta keramika, kol pats nepabandei, tiesa? Nereikia skubinti apkrauti vaikų įvairiomis veiklomis. Vaiko gyvenime turi būti pakankamai laiko tiesiog būti vaiku ir džiaugtis nerūpestingu laiku, kuris prabėgs taip greitai!. 
  Yra daugybė būdų ugdyti įvairias socialines, bendravimo, pažinimo kompetencijas. Galima kartu užsiimti namų ruoša, sodo darbais, kelionėmis, kitokiu laisvalaikiu, pramogomis. Taip mes plėsime vaiko akiratį, ugdysime kritinį mąstymą ir vaikas pats geriau ims suvokti savo norus bei galimybes.
 Tėvų pavyzdys be jokios abejonės atlieka didžiulę įtaką vaikų gyvenime. Ir būdami tėvais mes to niekada negalime pamiršti.
  Tėvų artumo ir meilės niekada nebūna per daug. Tik reikėtų skirti meilę, pagarbą vaikui ir lepinimą nuolatinėmis materialiomis dovanomis, visų norų ir įgeidžių tenkinimą. Tai du skirtingi dalykai. 
  Vaikų ir tėvų santykiai turi būti tokie, kad vieni kitais galėtų beatodairiškai pasitikėti. Be apkabinimų, čiūčiavimų to pasiekti neįmanoma. Tėvai turi nebijoti pasakyti savo vaikui: aš tave myliu, tu gali manimi pasitikėti. Jei tėvai tai darys nuoširdžiai, sulauks iš vaikų tokio paties atsako. Tėvai vaikams- tai patys artimiausi žmonės, todėl ir santykis turi būti atitinkamas. Taip kuriamas saugumo jausmas. Vaikai, pasitikėdami tėvais ir jausdami nuolatinę meilę bei rūpestį daug dažniau kreipiasi į tėvus pagalbos, pasipasakoja apie kilusius sunkumus, ieško patarimo ir paguodos. Tai labai svarbu vaiko socializacijos procese. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad vaikams vienodai reikalingi abu tėvai. Todėl jei nutiko taip, kad tėvai kartu gyventi nebegali ir šeima išyra, vaikas neturi būti plėšomas pusiau. Net ir tokiu gyvenimo tarpsniu vaikai turi žinoti, kad jais būs pasirūpinta, kad ryšys nebus nutrauktas nei su vienu iš tėvų. Todėl čia svarbiausias vaidmuo tenka tėvams- neprarasti savigarbos ir nesinaudoti tėvų valdžia savo naudai. Juk svarbiausia vaikas- būsima visapusiškai brandi asmenybė. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą