Ar tolerancija- tik madingas žodis?

Sveiki. Vis kalbam ir kalbam apie toleranciją... Kas kaip ją suprantam, kaip kam atrodo... Kažkas labai gražiai kalba, tačiau elgesys nuo žodžių labai skiriasi...
O čia mano požiūris į toleranciją.
Kviečiu paskaityti

1. Kas yra tolerancija?

Mes įpratę toleranciją suprasti gan siaura socialine prasme, tačiau iš tiesų ši sąvoka nėra tokia tiesmuka. Atsivertus žodyną, pamatysime keletą labai svarbių tolerancijos reikšmių. Pirmiausia tai visiems mums suprantama priešingos nuomonės, įsitikinimų gerbimas ir pakanta. Antra, tolerancija yra kaip fizikinis dydis, trečia (labai įdomus aspektas), tolerancija yra dalinis ar visiškas imunologinio aktyvumo nebuvimas, nesugebėjimas gaminti antikūnių, ko pasekoje gali ištikti visiška tolerancija, tai yra, biologinė kūno mirtis. Ir ketvirta, tolerancija- tai organizmo gebėjimas pakelti didelę vaistų ar narkotinių medžiagų dozę be žalos organizmui. Tai paaiškina kodėl žmonėms, turintiems priklausomybę psichotripinėms ir narkotinėms medžiagoms, jų reikia vis daugiau suvartoti, kad pajustų laukiamą trumpalaikį pasitenkinimą.

2. Ar Lietuvoje žmonės yra tolerantiški?

                             Šiais laikais tolerancijos sąvoka dažnai yra manipuliuojama norint pateisinti  socialiai ir moraliai visuomenei nepriimtinus dalykus.  Tolerancija dažnai tampa manipuliacine sąvoka pernelyg nesigilinant  kas kaip ir kodėl vyksta. Manipuliuojama gyvybės, mirties, moralės klausimu. Nors šie dalykai kiekvienam turėtų būti fundamentalūs ir nekintami.  Man labai įstrigo Amerikos prezidento, Ronaldo Reigano citata, nusakanti esmę: Pastebėjau, kad visi tie, kurie yra už abortus – jau yra gimę.

 Aš manau, kad Lietuvos žmonės yra tolerantiški, nes kaip kitaip daugiau nei 500 metų mūsų gimtojoje žemėje būtų galėję sugyventi šitiek skirting kultūrų, tautų žmonių?  Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, net  “anais laikais” gyveno ir homoseksualių žmonių. Tačiau jie gyveno ramiai ir niekam netrukdė.  Ir jiems netrukdė. Beje, tarp jų yra daug puikių žmonių! Juk jei būtume netolerantiški, argi taip masiškai plūsume į homoseksualumo neslepiančių menininkų pasirodymus, parodas, koncertus ir pan.? Lietuvoje homoseksualus žmogus netgi sugebėjo  laimėti  dainų konkursą. To nereikia pamiršti imantis saviplakos.

Aš nepritariu posakiui, kad lietuvis džiaugiasi kai kaimyno tvartas dega. Šį posakį turbūt yra girdėjęs ir mažas, ir senas. Tačiau pažvelkite kiek žmonių skuba kaimynams į pagalbą ištikus bėdai. Žmonės dosniai aukoja pinigų įvairioms akcijoms, visuomet ištiesia pagalbos ranką ir neįgaliam, ir padegėliui, ir skurdžiau besiverčiančiam žmogui. Žinoma, visur yra visokių žmonių. Nusikaltėlių, pavyduolių ir smurtautojų taip pat. Tačiau jie nėra didžioji mūsų visuomenės dalis.  Kiek tenka domėtis užsienio spauda, įvairiais straipsniais ir įvykiais galiu drąsiai pasakyti- mes labai dažnai užsiimame saviplaka ir mazochizmu,  nekreipdami dėmesio į gerus dalykus, kasdien nutinkančius šalia mūsų.

                             Deja, reikia pripažinti, jog tokią neigiamą visuomenės menkinimo tendenciją dažnai propaguoja pati žiniasklaida…

3. Ar galima išskirti tolerantiškiausią žmonių grupę?

                             Aš manau, kad labiausiai tolerantiški yra vyresniosios kartos žmonės. Jie dažniausiai į įvairius reiškinius reaguoja gana santūriai, tačiau sugeba diplomatiškai išsakyti savo požiūrį, neprimesdami jo kitiems. Visiškai  kitokią toleranciją dabar dažnai demonstruoja jaunimas.  Aš laikyčiau tai ne tolerancija, o pasidavimu mados šauksmui. Ne paslaptis, kad jauni žmonės jau nėra patyrę nei reprsijų, nei fizinio ar psichologinio susidorojimo, todėl  kartais pasiduoda jaunatviškam, neapskaičiuotam maksimalizmui ir madai.

                             Dirbdama su vaikais dažnai susiduriu su požiūrio problema. Kaip man paaiškinti auklėtiniams kas yra gerai, o kas yra nepriimtina, jei viešojoje erdvėje yra toleruojamas neapykantos kurstymas, plūdimasis, žeminimas ir menkinimas. Paskaičius kai kuriuos straipsnius ar pažiūrėjus televiziją dažnai man, suaugusiam žmogui, iš gėdos raitosi ausys. Galbūt dėl šios priežasties vis daugiau žmonių atsisako televizijos? Labai norėtųsi, kad socialinė tolerancija būtų ne deklaratyvi sąvoka, tačiau kuo greičiau taptu kūnu pirmiausia mūsų, suaugusiųjų lūpose ir skleidžiamose mintyse, idėjose.

                             Šiandien vaikai tolerancijos mokosi  ne tik šeimose, bet ir viešojoje erdvėje. O ją turime stengtis mes visi kontroliuoti ir kartais būti nepakantūs  skleidžiamai  informacijai. Žinoma, čia turi aiškų žodį tarti ir tam tikros atsakingos institucijos. Ne teoriškai  deklaruoti teorines nuostatas, o dažnai turėtų imtis konkrečių, griežtų veiksmų.

4. Ar svarbu suprasti jog mes vieni kitų neperauklėsime?

Pritariu protingos tolerancijos idėjai. Tolerancija nėra beribė ir absoliuti.  Juk mes nesame vien fiziologijos  vedami padarai. Mes esame sąmoningos asmenybės. Ir elgtis privalome sąmoningai. Nors gyvename technologijų, galimybių ir globalizacijos amžiuje, neturime pamiršti kas mums padėjo išlikti kaip tautai, kaip visuomenei, šimtmečius ir tūkstantmečius. Istorija visuomet sukasi ratu ir ji nėra amžina. Mes gyvename nuolatiniame egzistenciniame kitime. Ir tai nėra blogai. Tačiau jei norime išlikti sąmoningi, dvasingi ir žmogiški, privalome gerbti ir saugoti  prigimtines teises: gimti, gyventi ir oriai senti. Privalome gerbti paprotinę, moralinę teisę, kuri ir padėjo formuotis mums- žmonėms, asmenybėmis