Artėjant Kalėdoms diskutavome, kalbėjome apie švenčių reikšmę. Ką jos duoda žmogui, šeimai? Kodėl kai kurios šventės vadinamos šeimos šventėmis? Užsiėmimų metu gaminome žibintus- dekoruotas žvakides :) Gera idėja dovanai ar savo namams papuošti. O mes rankų darbo žvakidėmis papuošėme ir bendruomenės namus :)
Artėjant džiugoiam kalėdų laukimui gavome užduotį- papuošti bendruomenės namų erdves :) kaip mums tai pavyko? Kviečiu pasigrožėti ;) Su vaikais lipdėme kalėdinį miestelį :) Vaikai ir eglutę papuošė patys :)
Savo būreliu neapsiribojome. Mielai dalyvavome ir bibliotekos surengtuose renginukuose. Akimirkos iš viktorinos "Žinių malūnas apie Lietuvą"
Keletas akimirkų iš užsiėmimų :) Gaminome ne tik albumėlius, atvirukus, papuošimus, bet pas mus lankėsi ir gydytoja iš raudonojo kryžiaus organizacijos Biržuose :)
Keliaudami per socialinių įgūdžių programos ciklus priėjome KNYGĄ... Per knygą ir pasakų terapiją galima nuveikti išties nemažai. Tad šiandien turėjome ypatingą dieną. Lankėmės Rinkuškių bibliotekoje (vaikams gerai žinomoje vietoje), kur susitikome su labai neįprastu bibliotekos palėpės gyventoju- senuoju Pelėsiu, kuris gyvendamas palėpėje labai mėgsta graužti visokiausias neprižiūrėtas, nučiupinėtas taukuotais piršteliais knygeles... Paskui diskutavome su vaikais apie įvairius knygos žanrus, struktūrą, aptarėme kuo knygos svarbios žmonių gyvenime, žiūrėdami prezentaciją šia tema. Na ir džiaugsmingiausia užsiėmimo dalis- Biržų rankdarbių asociacijos "Fantazijų skrynia" pirmininkės Bangos Joneliūkštienės parodyti įdomūs knygelės gaminimo būdai :) Vaikus ši veika tiesiog sužavėjo. Visi įniko gaminti knygeles. Sau, mamytėms ir net savo mokytojoms ir draugams ;) Labai smagu, kad į šią veiklą entuziastingai įsitraukė ir berniukai.
Mūsų "Knygos" tema nesibaigė. Mes gaminsime knygą apie save, piešime mėgstamiausią savo pasaką ir aptarsime mėgstamiausias skaitytas knygeles. Kursime savo svajonių koliažą.
Diskusijos, įvairi veikla leis geriau suprasti save ir kitus, ugdysime gebėjimą pažinti ir įvardinti savo jausmus, kūrybiškai ir draugiškai dalintis idėjomis, dirbti komandoje ir gerbti vienas kitą.
P.S. Mes vis dar turim moliūgų, kuriuos mokytojai reikia gražiai išpjaustinėti :D Vaikai draugiškai juos išskuobia, išrenkam sėklytes, jas susidžiovinam, paskui draugiškai gliaudom ir skanaujam ;)
Taigi. Užsiėmimai ima įsivažiuoti "pilnais ratais" :)
Norėčiau pasidalinti patyrimu po vienos dienos užsiėmimų. Temos pradžia neatrodė kuo nors išskirtinai ypatinga. Dauguma pedagogų puikiai žino tokį metodą- pradedamas piešti piešinys, paskui keičiamasi su kaimynais tol, kol piešinys apeina visą grupės dalyvių ratą ir grįžta pas pradinį autorių. Visi grupės dalyviai gautame piešinyje kažką prideda nuo savęs.
Mums labai aktuali patyčių problema, tad vaikai pradėjo savo piešinius. Užduotis buvo piešti tai, kas jiems brangiausia, kas labiausiai rūpi ir yra svarbu. Paskui perdavė piešinį kaimynui iš kairės. Ratas įsisuko. Rezultatas buvo... gan netikėtas patiems vaikams. Visi susėdome ratu, parodėme savo piešinius. Įsivyravo nejauki tyla. Vaikai muistėsi, kai kurie net apsiverkė. Priminiau, kad piešinį pradėjo visi piešdami tai, kas jiems svarbiausia, mieliausia, brangiausia... Po klausimo kaip dabar jaučiasi, visi prisipažino, kad blogai. Netgi tie, kurie mėgsta slėptis po drąsuolio padaužos kauke muistėsi ir nenorom pripažino, kad jausmas tikrai negeras. Reakcijų tikrai buvo visokių. Vaikai patys jautriai išgyveno matydami kaip nuliūdo kai kurie grupės bičiuliai.
Po trumpo pokalbio apie tai, kaip sekėsi piešti, kokie jausmai dabar verda kiekvieno širdelėje paprašiau vaikų vieno dalyko. Kai kils nenumaldomas noras kažką pastumti, pasityčioti, negražiai pavadinti... Prisiminti kaip jautėsi gavę savo piešinį. Pasiūliau išbandyti tai mokykloje, būrelyje, kieme- kur nors, kur kartais gali kilti visokių nelabai gerų minčių.
Taip mes baigėme empatijos supratimo ir pajautimo užduotį. Vaikai visą užduoties laiką dirbo tikrai labai įsijautę, tad po tokio rimto aptarimo, kuris reziumavo užduotį, reikėjo poilsio.
Nuotaikai praskaidrinti ramiai atsigėrėme arbatos ir ėmėme doroti diiidelį moliūgą, kuri atsinešė vienas berniukas :)
Kol mergaitės mėgavosi arbatėle, berniukai ėmėsi darbo iš peties- su šaukštais ir šaukšteliais patys draugiškai išskaptavo visą moliūgą :) Bus mums rudeninė puošmena bendruomenės namuose :)
Šiandien prisimenant praėjusią temą paprašiau vaikų pasidalinti mintimis ar kuriam nors teko pritaikyti tai, apie ką kalbėjome. Džiugu, kad atsirado tokių vaikų. Manau šią užduotį mes prisiminsime dar ne kartą.
Prisėdau parašyti. Vis svarsčiau apie tai. Ar apskritai verta rašyti. Ir jei taip- kaip dažnai tai daryti?
Šiemet paskelbta naujiena- galimybė teikti paraiškas neformaliojo švietimo programoms. Pamaniau sau- kodėl gi ne? Juk, šiaip ar taip, tokia programa jau buvo gimusi mano galvoje ir išklota juodu ant balto...
Iš tikro už idėją pabandymui esu dėkinga savo kaimynei Ingai ir bendruomenės pirmininkei Irenai :) Viena pasakė- žinai, tu kaip socialinė pedagogė gal galėtum kažką sugalvoti... Hmmm... O kita perskaičiusi naujienas švystelėjo idėją- ar skaitei mūsų rajono tinklapyje, jog galima rašyti programas? Tiesą sakant, nebuvau skaičiusi.
Tai štai- taip ir gimė ši programos įgyvendinimo mintis :) Socialinių įgūdžių lavinimo programa "Esu žmogus". O paskui- darbas. Popierinis ir žmogiškas. Juk reikėjo pakviesti vaikus programai, o su tėveliais sudaryti sutartis. Nedrąsiai puoselėjau viltį surinkti 20 vaikų grupę, prasidėjus registracijai užplūdo šioks toks nejaukumas- esu naujokė bendruomenėje ir žmonėms, galvoju, nei šilta nei šalta, kad jau 10 metų dirbu pedagoge.
Dabar kasdien manęs laukia įššūkiai :) Susitikimas su vaikais (gerai sakoma, kad negalima sakyti "Op!" neperšokus griovio, o aš dievagojausi, kad su mažamečiais vaikais kažin jau kaip ten man sektųsi darbuotis :D ). Kol kas didžiąją savo karjeros dalį dirbau su vyresniais paaugliais. Tad štai- šiai dienai mūsų grupėje 8-13 metų vaikai :).
Užsiėmimai dar tik prasideda, kol kas mes pratinamės vieni prie kitų, "šlifuojame kampus", taip sakant. Vaikams iššūkis- man irgi.
Mano grupėje daugiau berniukų. Tai dar didesnis iššūkis. Ką galiu pasiūlyti ir ko išmokyti berniukus, kai mano pačios hobis- skrebinimas??? Paprasčiau kalbant- žaidimas su popieriukais ir visokiais niekučiais???
Bet vaikai yra vaikai. Jie smalsūs, imlūs ir judrūs. Jiems viskas įdomu, jie atviri pasauliui. Tačiau savaime suprantama, kad tokie socialinių įgūdžių lavinimo užsiėmimai buvo šioks toks lengvas šaltas dušas :) KĄĄĄ??? Iš mokyklos vėl į "mokyklą"??? Sėdėti, klausytis, kalbėti patiems ir laikytis taisyklių??? Na, nelabai įdomu. Bet dideliam mano džiaugsmui ir nustebimui jie ateina. Ir dar draugų atsiveda. Juk kai kiemas ištuštėja- ką veikti dviems vaikams lauke be draugų? Visi juk užsiėmime. Smalsumas atgena vaikus. Tikiuosi jis ir neišgins :)
Galvoju apie kuo įvairesnes veiklas. Ačiū bičiuliams, kurie maloniai ir entuziastingai pasiryžę prisidėti prie jaunosios kartos socialinių ir gyvenimo įgūdžių ugdymo. Greitu metu tikimės sulaukti ir svečių, kurie turi ką įdomaus papasakoti, parodyti ir pamokyti :) O kaip mums seksis- būtinai parašysiu čia. Labai viliuosi- gal net pavyks prisikviesti savo skaitytojus diskusijai. Būtų labai malonu.
Gvildendami rimtas temas ir pokalbius, nepamiršime žaidimų ir aptarimų, bet taip pat mes leisime pailsėti protui ir atversime plačiai duris kūrybiškumui.
Šiai dienai tiek. Norėčiau parodyti ką mes veikiam keletu nuotraukų.
P.S. Vaikai labai džiaugėsi (mes net balsavome kas už tai, kad darbeliai būtų eksponuojami bibliotekoje!), kad pirmieji mūsų darbeliai jau dailiai išdėlioti ekspozicijoje :) Juk vaikams taip norisi būti svarbiems, pasirodyti, pasidžiaugti, sulaukti paskatinimo ir pagyrų ;) Nors labai norisi darbelius parnešti namo, pasirodyti mamytėms ir tėtukams, bet su bibliotekininke (bendruomenės pirmininke Irena) gražiai vaikų paparašėme, kad darbeliai dar pabūtų ir jais galėtų pasigrožėti daugiau žmonių :)
