2016 m. sausio 7 d., ketvirtadienis

Lietuvos aktualijos skęsta šuliniuose

Paskutiniųjų dienų įvykiai sukrėtė Lietuvą. Taip norisi pasakyti- eilinį kartą sukrėtė, bet baisu.  Ar po tokios tragedijos tampa norma, kai tėvas agresijos priepuolio metu, būdamas blaivus sumeta savo vaikus į šulinį, neabejotinai juos pasmerkdamas kančiai ir žiauriai mirčiai? Ar nors vienos mamos širdis nesuspurdėjo? Ar nors viena mama stipriau neapkabino savo vaiko, suvokdama šio įvykio žiaurumą.
                      Deja, tai įmanoma. Jei geriau paanalizuotume nusikaltimus, tai pamatytume, kad dar ne taip įmanoma. Gimdytojai savo vaikus sugeba visaip numarinti, o jų atsikratymui į darbą paleidžiama nežabota fantazija. Deja, tai vyksta visame pasaulyje. Tačiau kai tai nutinka kažkur šalia, greta, vos už kelių ar net šimto kilometrų- mes reaguojame itin jautriai ir skausmingai. Juk svetimo skausmo nebūna.
                      Paskaičius komentarus naujienų portaluose ar socialiniuose tinkluose jų turinys ir aršumas manęs nenustebino, tačiau eilinį kartą nuliūdino trumparegiškas ir abuojiškas žmonių matymas, požiūris į situaciją. Kokiais tik šlykščiais žodžiais nebuvo apibūdinta ta vargšė moteris, išgyvenanti baisią tragediją. Visuomenė kaltina visus. Tik ne save ir ne tuos, kurie tiesiogiai atsakingi dėl tokios situacijos susidarymo. Aš vis stebiuosi- per 25 metus jau atsirado antra, trečia karta, kuri tokiam gyvenimui buvo rengiama metai po metų. Rinkimai po rinkimų. Kaskart vis deklaruodami meilę ir atiduodami prioritetinius lozungus  šeimai, švietimui, politikai, deja, elgėsi absoliučiai priešingai. Skaudu kai džiūgaujama dėl renovacijų, tačiau nematoma toliau savo kiemo- kaip jaučiasi, gyvena tie, kam tos renovacijos, projektai skiriami.
Šiandien įvykis, sukrėtęs Lietuvą yra artimas bet kuriam rajonui. Biržai- ne išimtis. Bet kuriuo metu tai gali pasikartoti ir pas mus. Ir aš net neabejoju, visi lygiai taip pat būtų pasimetę ir skėsčiotų rankomis. Esant socialinei frustracijai, kai dėl žemo pragyvenimo lygio, nedarbo ir kitų faktorių šeimos negali visapusiškai realizuoti savo poreikių, kyla daugybė problemų- finansinių, darbo, socialinių, smurto artimoje aplinkoje, tėvystės įgūdžių stoka ir t.t.
Šiuo metu Biržų rajone nėra optimalios, organizuotos ir efektyvios pagalbos šeimai. Nėra krizių centro, atsiranda šiuolaikinės visuomenės tendencija- kai kurioms šeimoms trūksta tėvystės įgūdžių.  Problemų sprendimai yra paviršutiniai, neesminiai- naudojamasi socialine parama. Kaip jau rodo patirtis- pašalpos niekaip nesprendžia esminių problemų, kurios nepaisant finansinių paramų tik gilėja. Šiame kontekste Biržų rajono švietimo pagalbos specialistai nerimauja dėl susidariusios padėties mūsų rajone, atsižvelgiant į prastėjančius socialinius rodiklius sparčiai mažinami specialistų etatai, nekuriamos naujos darbo vietos. Biržuose kasmet daugėja smurto artimoje aplinkoje atvejų. Per nepilnus metus fiksuoti 364 tokie įvykiai (lyginant su pernai tuo pačiu metu 250) . Artimiausias Specializuotas pagalbos centras, kuris susisiekia su nukentėjusiais ir teiraujasi dėl reikalingos pagalbos įsikūręs Panevėžyje. Biržuose, pasibaigus projektui net teoriškai nebeveikia moterų krizių centras. Taigi realios skubios pagalbos nukentėję smurto aukos negauna jokios.
Spalio mėnesio pabaigoje Biržų rajone Lietuvos Sąjūdžio Biržų skyriaus iniciatyva buvo organizuota apvalaus stalo diskusija. Aktyviausiai joje dalyvavo specialistai, betarpiškai dirbantys su šeimomis ir vaikais. Specialistai džiaugėsi, kad pirmąkart per dvidešimt metų jie visi buvo sukviesti prie bendro stalo diskusijai. Ta proga buvo priimta rezoliucija, kuri buvo išplatinta visiems rajono tarybos nariams. Ar kam nors, be dirbančių toje srityje specialistų, rūpi kas laukia biržiečių šeimų, kurių sparčiai retėja, o katastrofiškas Biržų rajono gyventojų skaičius pasiekė kritinę ribą... Mums tampa aktualesni kiti dalykai- bereikšmiai ginčai, postų ir pareigų dalybos. O kaip šeimos, kaip vaikai? Kam bus reikalingos renovacijos, grįsti takeliai, gražūs parkai, jei jie bus tušti? Kam bus reikalingi gražūs, renovuojami vaikų darželiai, mokyklos, jei po kelerių metų juose švilpaus vėjas? Džiaugdamiesi patvirtinta Panevėžio regiono integruota teritorijų vystymo programa, kuri buvo paskelbta 2015-09-10 ir įsigaliojo sekančią dieną, niekur, jokiuose Biržų tarybos vykdomuosiuose ar projektiniuose dokumentuose neatsispindi ir neužsimenama koks yra numatomas planas kaip pritraukti į Biržų rajoną jaunas šeimas, baigusius studijas aukštosose mokyklose absolventus, kaip bus skatinamas verslumas, naujų investicijų pritraukimas, kaip bus sprendžiama jaunų šeimų apgyvendinimo problema. Džiaugiamasi, kad bus tvarkoma miesto infrastruktūra, tačiau praleidžiamos kelios itin svarbios mūsų regionui, o ypatingai Biržų rajonui eilutės- Panevėžio regione (ypač jo periferinėje dalyje, kur jaunų gyventojų išsikėlimas iš Panevėžio miesto nėra ženklus) vyrauja spartaus gyventojų senėjimo tendencija. Panevėžio regionas patenka į sparčiai demografiškai „senstantį“ šiaurės rytų Lietuvos arealą (apimantį Utenos, Panevėžio regionus, rytinę Šiaulių regiono ir šiaurinę Vilniaus regiono dalį). Itin sudėtinga situacija buvo Rokiškio, Biržų ir Kupiškio rajonų savivaldybėse, kurių demografinės senatvės koeficientas (nuo 173 iki 187) rodo, kad teigiama natūrali gyventojų kaita jose iš esmės neįmanoma, ir gyventojų skaičius nuolat ir sparčiai mažės (daugiau kaip po 1,5 proc. per metus, net ir esant neutraliai ar teigiamai neto migracijai).
Taigi Biržų rajonui nenumaldomai gresia išnykimas, apie kurį diplomatiškai nutylima. Rajonas skęsta alkoholizmo liūne, tačiau be konstatuojamo fakto- taip, mūsų rajonas turi problemų, mūsų jaunimas turi didelių problemų dėl akloholio vartojimo- niekas nesikeičia. Smurtas artimoje aplinkoje klesti, daugėja degraduojančių jaunų žmonių. Daugėja mirčių nuo alkoholizmo. Kaip gyvena šeimos atokiuose rajono kampeliuose, toliau nuo žmonių akių, apie kurių problemas žinoma, tačiau realiai situacija nesikeičia. Kiek moterų, kartais vyrų, kiek vaikų kenčia tokiose šeimose? Ir kokiais žmonėmis auga vaikai, matydami aplinkinių abejingumą jų šeimos tragedijai? Kaip mes galime padėti, kokius sprendimus priimti jau šiandien, kad situacija pajudėtų iš mirties taško? Taip, galbūt sraigės greičiu ir vyksta kažkokie pokyčiai, kurių net plika akimi nematyti, tačiau nelaimės šoliuoja milžino šuoliais. Nelaimės nesustoja ir nelaukia, kol situacija pagerės. Tai vyksta. Šiandien ir dabar. Todėl jau šiandien turi būti priimtas aiškus sprendimas. Kas yra mūsų prioritetai. Kas turi nutikti, kad ir mūsų rajono situacija pradėtų keistis? Ką daryti, kad Biržuose nenutiktų panaši tragedija kaip Kėdainių rajone? Ar seminarų, mokymų ir konferencijų užtenka, kad atsiradus realiai situacijai, ne teorinei, visos žinybos ir specialistai imtųsi kryptingos, vieningos pagalbos ir principingų sprendimų?
Rizikuoju būti nesuprasta kai kurių žmonių tokio atviro savo minčių dėstymo. Juk pas mus nepopuliaru turėtų kitokią nuomonę, požiūrį. Patogiausia būti sisteminiu žmogumi ir tyliai plaukti viena srove į priekį. Pasiduoti tai tėkmei ir nesipriešinti. Tačiau mes nesame atskiri individai. Mes esame bendruomenė. Todėl sprendimai turi būti priimtini bendruomenei, kad žmonės jaustųsi saugiai. Kai bus grąžintas saugumas, užtikrintumas, kai bus garantuota pagalba šeimai, tuomet sugrįš ir žmonės į Biržus, galbūt tuomet pasikeis požiūris ir pati situacija.

(nuotrauka iš pinterest.com)


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą