Šiandienos temos pavadinimo nebus

  Sveiki. Sėdžiu anksčiausią rytą prie pc, skaitau, žiūrinėju savo socialinius tinklus, permetu akimis naujienas... Tik ne taip vadinamus dienraščius (labai retai paskaitau dienraštines naujienas, poilsiui po darbo peržiūriu tv žinias- su kapu dienos informacijos). Kur baigiau? Kad sėdžiu socialiniuose tinkluose ir permetu akimis kas gero vyksta. Po 15 minučių suprantu,kad arba reikia eiti dar numigti (šiaip ar taip- ketvirta valanda ryto), arba eiti pabaigti nebaigtus darbus. Nusprendžiu baigti darbus, bet prieš tai prisėdu parašyti žinutę į savo tinklapiuką :D
  Taigi. Kodėl tie mūsų vaikai tokie lėkšti ir paviršutiniški? Nenorintys ir negebantys ieškoti gyvenimo prasmės knygose... neimantys pavyzdžio iš suaugusiųjų... ir išvis- kokios materijos jų galvelėse sukasi?
  Grįžkim prie socialinių tinklų, žinių ir dienraščių. Pačios garsiausios žinios vakar buvo dvi- kaip viengungis Klūnis vedė (šiandien pilnas internetas paakčiojimų ir paochčiojimų apie naująją stiliaus ikoną (Klūnio žmoną),apie vestuves ir pan.) Antra naujiena- ne tokia linksma, bet puikiai atspindinti kas mums svarbiausia- visą dieną taip ir skalambijo apie nevykusį monstrų pasirodymą, kurio metu buvo sutraiškyti žmonės. Liūdna. Labai. Bet manau greit pasirodys naujas kompiuterinis žaidimas- traiškyk zombius su monstre truck. Sakote- per riebiai aš čia? Kažin... Nei vienos geros,TIKROS gražios naujienos. Įspūdis toks, kad tokių naujienų Lietuvoje apskritai nėra.  Kažkas tuokiasi, kažkas skiriasi, kažkieno pinigus skaičiuoja, o dar labai aktualūs ir svarbūs patarimai kaip susirasti meilužį, meilužę, kaip prisivilioti mylymąjį, atvilioti, nuvilioti svetimą ir kur geriausi išpardavimai... Och, kiek NAUJIENŲ...
 Dar paskaitykim komentarus po kitokiomis, ne tokiomis spūdingomis naujienomis, peržvelkime antraštes ir suprasime- pati tikriausia tuštybės mugė, Svarbiausia- smurtas, o jei ne smurtas, tai visokio plauko stilius, žinios su žodžio šaknimi "seks" ir "elito" gyvenimas.
  Peržvelkite savo vaikų socialinius tinklus. Ten daug įdomių dalykų galima rasti (tiesa,esu tikra, kad netgi neįsivaizduojate KOKIUOSE tinklapiuose galite rasti prisiregistravusį savo vaiką pačiais keisčiausiais pseudonimais).  Bet ant vaikų nepykite. Jie tėra tik mūsų veidrodėliai, kuo tiksliausiai atspindintys mūsų pačių būtį ir gyvenimą. Sakote vaikams šiandien svarbiausia tik brangūs žaisliukai? Peržvelkime savo spintas, perkaustykime rankines, apsižvalgykime. Ar tik mes patys pirmiausia nesame įkalinti savo reklaminiame gyvenime? Ir- svarbiausia,atvirai sau pasakykime- ar tik mes patys ir nebrukame viso šito vaikams? Būkime sąžiningi patys sau ;) Bent kartą.

 Kaip dažnai apkabinate savo vaiką? Kada paskutinį sykį sakėte,kad mylite? Kada buvote kartu pasivaikštinėti ar ramiai išgėrėte sykiu arbatos, aptardami dienos naujienas? Kiek laiko vakar kalbėjotės su vaiku? Ar užteko septynių minučių? (Turbūt pamenate garsųjį tyrimą,kai per visas žiniasklaidos priemones buvo garsiai deklaruota,kad lietuvaičiai teskiria septynias minutes bendravimui su vaiku per dieną? ). Ar iš tiesų nuoširdžiai domitės kas vyksta jūsų vaiko gyvenime? Ar pažįstate jo draugus?

 Šiandien linkiu praleisti mažiau laiko skaitant ar žiūrint visiškai tuščias "naujienas", rašant visiškai...hmmm..kaip čia pasakius... nereikšmingus komentarus... verčiau tą laiką skirkite pokalbiui su vaiku ;) Tiesa, jūsų atžala gali būti kiek nustebusi ;) Kodėl jus ištiko bendravimo priepuolis. Gali netgi žiūrėti į šią iniciatyvą kiek "skersai" ir nepatikliai :)

  Bet nesijaudinkite, geri įpročiai greit randa savo vietą kasdieniame gyvenime ;) Linkiu geros dienos ir turiningo vakaro ;)

(foto iš pinterest.com)

Geri straipsniai

Čia rasite gerų straipsnių, vertų Jūsų dėmesio ;)

http://www.missing.lt/index.php/lt/

http://www.menuterapija.lt/



http://www.balsas.lt/naujiena/793666/saugumo-stoka-stai-kas-vercia-mastyti

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-05-21-kristina-zamaraityte-sakaviciene-istatymo-projektas-kuri-butina-perskaityti-tevams/117947

Nuostabus video. Labai labai rekomenduoju merginoms... moterims ir be abejonės- vaikinams ir vyrams ;)
Norėčiau ypatingai paprašyti atkreipti dėmesį į 12 ir 22 savaitės kūdikėlio vystymąsį. Toks laikas proteguojamas dabartinės SAM ministrės dėl galimybės laisvai atlikti abortą.

https://www.youtube.com/watch?v=6GBmi6akFbM

http://www.propatria.lt/2014/05/buvusi-abortu-kliniku-savininke-mes.html

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-25-visuomene-kvieciama-diskutuoti-del-nestumo-nutraukimo-tvarkos-apraso/122345

http://www.propatria.lt/2014/09/vytautas-sinica-pavilioniene-uz-vaiku.html

http://m.tavovaikas.lt/article.php?id=64875953#ixzz35ilXzZ63

Rėmai

Kartais vaikai tiesiog "neįsipaišo" į jokius rėmus... Ir tai ne jų problema. Problema, kad mes dažnai nebesugebame atrasti tokių vaikų tikrosios atskirties priežasties...

Ko vertas aukštojo mokslo diplomas? (ar vertas...? )

    Visada sakiau, sakau ir sakysiu (gal kad pati turiu nuostabius tėvelius, sugebėjusius užauginti mus su broliu žmonėmis  )- neverskite savo vaiko įgyvendinti savo neišsipildžiusių svajonių, nerežisuokte savo vaikų gyvenimo, nes jie jau ateina į šį pasaulį su JAU SUREŽISUOTU SAVO LIKIMU. Leiskite vaikams gyventi- klysti, džiaugtis, patirti nesėkmę ir... išmokykite mėgautis. Juk labai geras posakis- susirask mėgstamą veiklą ir tau nebereikės dirbti, šiandien kaip niekad aktualus  Netapkite savo vakui priešu, būkite Pavyzdžiu, Žmogumi, kuriuo galima pasitikėti, sekti, išsipasakoti ir paklausti patarimo  Būkite Tėvais, kad nereikėtų labai, labai ilgai ieškoti ypatingojo kelio  Tegul randa savo kelią. Juk ne universiteto vardas suteikia gyvenimo patirties bagažą ir išmokina būti Žmogumi- o patys artimiausi žmonės Pasitikėkite savo vaiku ir gerbikte jį- suteikdami Šeimos auklėjimą- tai pagrindinės taisyklės  
http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/svietimas/su-aukstojo-diplomu---i-profesine-1237225/

Rugsėjis- išbandymų metas

Pirmąjai- Mokslo ir žinių dienai, galima rasti nemažai patarimų darželinukų ar pirmokėlių tėveliams. Suprantama- juk laukia vaikučių ir jų tėvelių naujas etapas. Tėveliai vėl iš naujo išgyvena virpuliuką ir jauduliuką- savo vaikystės metus prisimenant. Tas jaudulys- labai natūralus, persmelktas nežinomybe. Patys vaikais buvome labai seniai, tad pergyvendami dėl savo vaikų, kartu pergyvename ir dėl savęs- ar perėję į kitą barikadų pusę gebėsime ramiai susitvarkyti su naujuoju savo atžalų gyvenimo etapu?

Nemažai kalbama apie tai artėjant rugsėjo pradžiai, daug straipsnių apie mažuosius ir jų pirmuosius žingsnius į darželį ar mokyklą, tačiau vertėtų prisiminti, kad didelė dalis vaikų keliauja į vyresnes klases. Paaugliams rugsėjo pirmoji-  iššūkių ir išbandymų metas. Gal net daug jautresnių ir skausmingesnių išgyvenimų metas nei jų broliukams ir sesutėms, kuriuos tėveliai apgobia dėmesiu, o vyresnieji paliekami daugiau mažiau patys tvarkytis su rugsėjo pirmosios jauduliu.

Be reikalo.  Juk būtent paauglystės metu, netgi ir ankstyvosios paauglystės metu (nuo 10 metų), vaikai pradeda išgyventi vidines kovas. Mokykla- neretam paaugliui virsta išbandymu „džiunglėse“, todėl praleisti pro pirštus ar nekreipti dėmesio į rugsėjo išbandymus būtų neatsakinga. Šiuo metu tėveliams ypatingai reikėtų atkreipti dėmesį į vyresniuko vaiko savijautą, emocijas ir nepraleisti pro akis smulkmenų. Aktyviausias paauglystės laikas, kai vaikai susiduria su didžiausiais sunkumais 13-15 metai. Būtent šiame amžiaus tarpsnyje aktyviausi  „jaunieji maištautojai“ ir dažniausiai šiame amžiuje ima megztis problemų siūlai.

Tėveliams rekomenduočiau atkreipti dėmesį  į elgesio pokyčius, grįžus į mokyklą po vasaros atostogų. Jei vaikas neturi nuotaikos, dažnai skundžiasi galvos skausmais, prasta savijauta, jaučiasi prislėgtas- tai ženklai, kad tėveliams reikėtų labiau pasidomėti kas vyksta paauglio gyvenime. Didelių sunkumų patiria ir vaikai, kurie yra palikti kartoti kurso.  Žinoma, ypatingas ženklas, kad kažkas vyksta su vaiku yra suprastėjęs pažangumas  dar prieš liekant antriems metams toje pačioje klasėje. Bet jeigu jau taip nutiko- būtina stebėti vaiką. Mat šiuo laikotarpiu labiausiai tikėtina, jog vaiko elgesys ne pagerės, o kaip tik atsiras dar daugiau bėdų. Dažniausiai vaikai gėdinasi, kad yra palikti kartoti kurso, labai dėl to išgyvena, vengia naujųjų klasiokų, sunkiai randa su jais kontaktą, ima maištauti, sąmoningai ima vėluoti į pamokas, kad galėtų pasiteisinti jog „nesuprato naujojo tvarkaraščio, buvo gėda vėluoti, tad išėjau namo“. Dažniausiai vaikai slepia nuo tėvų, kad nelanko mokyklos, praleidinėja pamokas. Susiranda tokių pat „likimo brolių“. Patarimas tėveliams- jei jums kyla įtarimų, kad jūsų vaikas gali nelankyti mokyklos, gaunate signalų apie praleistas pamokas iš klasės auklėtojo- nenumokite ranka, nesigėdykite ieškoti pagalbos. Mokykloje drąsiai išsakykite savo nuogąstavimus klasės auklėtojui, socialiniam pedagogui, žmogui, kuriuo pasitikite. Nors paauglystė- neigimo ir prieštaravimo laikas, tačiau kaip tėvai jūs privalote rūpintis ir domėtis savo vaiko gyvenimu mokykloje.

Atkreipdami dėmesį į pasikeitusį vaiko elgesį galite užbėgti daugeliui problemų už akių.  Jei matote, kad vaikas keičiasi, mokymosi pasiekimai prastėja- nebijokite kreiptis pagalbos į mokyklos specialistus.  Blogos nuotaikos, nenoro eiti į mokyklą ar psichosomatinių ligų priežastys gali būti labai įvairios. Viena iš jų- patyčios, diskomfortas klasėje. Kas, jei ne tėvai gali greičiausiai pamatyti permainas savo vako veide? Nelaukite kol „viskas išsispręs“. Kartais situacija gali tik blogėti, o problemos gilėti. Nebijokite bendradarbiauti su mokykla- išsakykite savo nuogąstavimus, lūkesčius.  Mokykloje vaikų daug, pedagogai, specialistai gilinasi į savo darbus, tad netyčia kažko nepastebėti labai lengva. Praleista smulkmena gali virsti didele bėda.

Skatinkite savo vaikus būti aktyviais, drąsinkite, būkite ne draugais, bet tėvais. Nepamirškite, kad vaikai jaučiasi saugiai, ramiai ir savim pasitikinčiai kai yra tam tikros taisyklės, kurios kuriamos šeimoje. Vaikai turi žinoti tam tikras ribas, taisykles, nes tai sukuria saugumo ir pastovumo jausmą. Kodėl tėvams geriau nebūti draugais? Su draugais vaikai surūko pirmąją cigaretę, su draugais jie gyvena savo bendraamžių gyvenimą, o tėvai- tai tie žmonės, kurie kloja jauno žmogaus gyvenimo pamatus, formuoja jį kaip asmenybę, suteikia žinojimo, rodo pavyzdį, mokina pagrindinių gyvenimiškų taisyklių, tiesų.  Nors mokykla yra taip pat namai, tačiau jie liks tik antrieji namai. Visada. Pirmieji vaiko namai yra šeima.  Mokykla ugdo, teikia pagalbą kai reikia. O tėveliai suteikia palaikymą, meilę, supratingumą, šilumą ir kuria namų jaukumą. Tai labai svarbu.

Svarbu bendrauti su vaiku ir nuolat palaikyti ryšį. Ne tiesiogine prasme, tačiau tėvai turi matyti ir žinoti kai vaikui sekasi, kai nesiseka- kartu ieškoti sprendimų ir pagalbos.  Tėveliai turi žinoti su kuo draugauja jų vaikas. Šiuolaikinėje visuomenėje, kai interaktyvus bendravimas, mobilumas yra mūsų kasdienybė, bet kokia informacija, pageidautina, kuo platesnė, apie savo vaiką tampa didele vertybe.

Įsisukus rudens rutinai nepamirškite bendrauti, paklausti kaip sekėsi mokykloje, pakalbėti apie bendrus šeimos planus.

Jei kažkoks dalykas vaikui nesiseka- nekaltinkite ir nesmerkite jo. Nebauskite. Pabandykite išsiaiškinti kas nutiko, kodėl taip yra? Galbūt vaikui reikalinga specialistų pagalba, gal reikia palengvinti mokymosi lygį. Nesigėdykite to ir nesielkite išdidžiai. Nekreipdami dėmesio į vaiko nesėkmes nepadedame vaikui, tačiau taip jis dar labiau klampinamas į nesėkmių liūną.  Nesistenkite iš vaiko daryti genijaus prievarta. Leiskite vaikui pačiam būti atsakingam už save,klysti ir vėl bandyti,  tačiau švelniai priminkite, kad esate šalia. Dėl visa ko. Jei prireiktų. Vien žinojimas, kad  visuomet gali sulaukti pagalbos ir palaikymo, stiprina vaikų savivertę, ugdo kritinį mąstymą. Tai labai svarbu besiformuojančiai paaugliškai asmenybei.

Vaikui, paaugliui ruduo- išbandymų metas. Tėveliams- taip pat. Tačiau tai gera proga suartėti, įsiklausyti vieniems į kitus, sutvirtinti šeimos ryšius ir palaikyti vieniems kitus.

Gražaus rugsėjo ir sėkmingų mokslo metų visiems. Mažiesiems, vyresniukams ir žinoma- tėveliams.

Kodėl šiandien, kodėl dabar?

     Sveiki visi, mylintys vaikus, tėveliai, močiutės, seneliai, tetos, dėdės, pedagogai ir kiti žmonės, kasdien besirūpinantys vaikais, juos auginantys ar žadantys jų turėti ;) Seniai kirbėjo mintis apie tinklaraštį. Tačiau- laiko nėra, vėl laiko nėra, noro nėra, mintys išsilakstę... Visokių bėdų ir atsikalbinėjimų. Sakoma- jei noro nėra- rasi šimtą pasiteisinimų ;) Taip jau yra. Žmogiška. Kartais- atleistina.
  Taigi- ką galiu pasakyti įdomaus vaikų klausimais. Perspėju- saldžialiežuvavimo ir vyniojimo į vatą nebus. Tuo užsiima tam tikros kategorijos žmonės. Čia stengsiuos kalbėti visiems suprantama kalba- širdies kalba. Leisiu sau kartais būti subjektyvia (kodėl ne, juk nesu tik statistinis vienetas, turiu savo galvą ant pečių) .
  Dar vienas dalykas (matyt jau kirbantis kažkieno galvoje)- taip, esu socialinė pedagogė (o dar ir mama! ;) ), dirbu su vaikais, suaugusiais ir kitais specialistais beveik dešimtmetį. Sakote- mažoka? Aš manau, kad ne. Kai gyvenimas skrieja didžiausiu leistinu greičiu (o gal netgi ir viršydamas tą greitį ;)) , sakyti, kad 10 metų mažai- nežinau ar atsiras drąsuolių, bandysiančių tai teigti.
 Taigi- socialinio pedagogo darbas- labai įdomus, dinamiškas, spalvingas, bet... tikrai sunkus darbas. Ir čia aš nejuokauju. Kai suteikta tokia atsakomybė- vesti jauną, besiformuojančią asmenybę už rankos į gyvenimą, sugerti kiekvieno vaiko likimą- atsakinga ir nelengva pareiga arba užduotis. Atvirai sakau- tikrai nelengva. Prie socialinio pedagogo kabineto durų nesibūriuoja motyvuoti, siekiantys mokslo ir gyvenimo aukštumų vaikai, entuziastingai bėgantys kasdien semtis mokslo ir išminties iš žinių aruodo. Pro socialinio pedagogo, neretai kolegų pedagogų vadinamu baudėju, duris tyliai praslenka susigūrinę šešėliai- be tikslo, "be ateities", be motyvacijos, persmelkti gatvės gyvenimo filosofijos... tęsti?
  Dirbant socialine pedagoge sužinojau daug daugiau nei buvo rašyta knygose. Apie jausmus, apie ilgesį, apie vienatvę, apie juodą liūdesį, apie... dalykus, kurie alina, stumia į neviltį ir nudažo saulę bjauriom spalvom.
  Toks tat socialinių pedagogų kasdienis būvis. Didžiausia laimė- mažas vilties daigelis, kai iš to praslenkančio šešėlio matai išsivadavusį Žmogų. Mano tikslas- priminti vaikui, kad jis Žmogus. Jis TIK žmogus- su liūdesiu, džiaugsmu, su svajonėmis. Ir jis GALI. Gali būti tuo, kuo nori, o ne tuo, kaip jį vadina aplinkiniai. Neretai- ir artimiausi... kaip pavadina netgi pedagogai... bendramoksliai ar šiaip visų galų "ekspertai".
  Pati turiu vaikų ir man auklėjimas- tikrai ne daina ;) Kasdien maži atradimai, praradimai, rūpestėliai ir džiaugsmai.
  Kasdien prisimenu savo Mokytojas. Taip! Iš savo vaikystės, Mokytojas, kurios yra man pavyzdžiai. Kasdien, susidurdama su sunkumais aš stengiuosi prisiminti- kokia buvo Ji? Ką sakė, KAIP kalbėjo, kuo tikėjo ir kaip jai PAVYKO?  Knygose aš nerandu atsakymų. Atsakymai skamba mano ausyse iš prisiminimų- mano Mokytojų patirtis, puikūs seminarai, lektoriai, kurių žodžiai, mintys įsikibo taip tvirtai į mano esybę, kad aš žinau. Žinau, kad kelias yra sunkus, tačiau juo eiti turiu pati. Pasinaudodama išmoktais, sužinotais dalykais, vadovaudamasi išmintimi, protu ir svarbiausia- širdimi.
 Kviečiu visus aktyviai diskutuoti, dalintis savo įžvalgomis. Kiekvienas mes esame turtingas sava patirtimi, išmintimi.
  Tikiuosi, kad žmonijos patirtis nenueis užmarštin, neapaugs pigaus materialistinio populizmo džiunglėmis. Labai viliuosi, kad mes galime suprasti ir atrasti savyje glūdinčias tiesas, kurios nebūtinai sutampa su šiomis dienomis mums brukama ideologija. O visų svarbiausia- turėti tiek drąsos, kad galėtume  pasakyti "Ne" ;) Tai vienas svarbiausių socialinių įgūdžių. Gebėjimas atsispirti įkalbinėjimams ir mokėti pasakyti "NE" ;) Sėkmės visiems :)