Kodėl šiandien, kodėl dabar?

     Sveiki visi, mylintys vaikus, tėveliai, močiutės, seneliai, tetos, dėdės, pedagogai ir kiti žmonės, kasdien besirūpinantys vaikais, juos auginantys ar žadantys jų turėti ;) Seniai kirbėjo mintis apie tinklaraštį. Tačiau- laiko nėra, vėl laiko nėra, noro nėra, mintys išsilakstę... Visokių bėdų ir atsikalbinėjimų. Sakoma- jei noro nėra- rasi šimtą pasiteisinimų ;) Taip jau yra. Žmogiška. Kartais- atleistina.
  Taigi- ką galiu pasakyti įdomaus vaikų klausimais. Perspėju- saldžialiežuvavimo ir vyniojimo į vatą nebus. Tuo užsiima tam tikros kategorijos žmonės. Čia stengsiuos kalbėti visiems suprantama kalba- širdies kalba. Leisiu sau kartais būti subjektyvia (kodėl ne, juk nesu tik statistinis vienetas, turiu savo galvą ant pečių) .
  Dar vienas dalykas (matyt jau kirbantis kažkieno galvoje)- taip, esu socialinė pedagogė (o dar ir mama! ;) ), dirbu su vaikais, suaugusiais ir kitais specialistais beveik dešimtmetį. Sakote- mažoka? Aš manau, kad ne. Kai gyvenimas skrieja didžiausiu leistinu greičiu (o gal netgi ir viršydamas tą greitį ;)) , sakyti, kad 10 metų mažai- nežinau ar atsiras drąsuolių, bandysiančių tai teigti.
 Taigi- socialinio pedagogo darbas- labai įdomus, dinamiškas, spalvingas, bet... tikrai sunkus darbas. Ir čia aš nejuokauju. Kai suteikta tokia atsakomybė- vesti jauną, besiformuojančią asmenybę už rankos į gyvenimą, sugerti kiekvieno vaiko likimą- atsakinga ir nelengva pareiga arba užduotis. Atvirai sakau- tikrai nelengva. Prie socialinio pedagogo kabineto durų nesibūriuoja motyvuoti, siekiantys mokslo ir gyvenimo aukštumų vaikai, entuziastingai bėgantys kasdien semtis mokslo ir išminties iš žinių aruodo. Pro socialinio pedagogo, neretai kolegų pedagogų vadinamu baudėju, duris tyliai praslenka susigūrinę šešėliai- be tikslo, "be ateities", be motyvacijos, persmelkti gatvės gyvenimo filosofijos... tęsti?
  Dirbant socialine pedagoge sužinojau daug daugiau nei buvo rašyta knygose. Apie jausmus, apie ilgesį, apie vienatvę, apie juodą liūdesį, apie... dalykus, kurie alina, stumia į neviltį ir nudažo saulę bjauriom spalvom.
  Toks tat socialinių pedagogų kasdienis būvis. Didžiausia laimė- mažas vilties daigelis, kai iš to praslenkančio šešėlio matai išsivadavusį Žmogų. Mano tikslas- priminti vaikui, kad jis Žmogus. Jis TIK žmogus- su liūdesiu, džiaugsmu, su svajonėmis. Ir jis GALI. Gali būti tuo, kuo nori, o ne tuo, kaip jį vadina aplinkiniai. Neretai- ir artimiausi... kaip pavadina netgi pedagogai... bendramoksliai ar šiaip visų galų "ekspertai".
  Pati turiu vaikų ir man auklėjimas- tikrai ne daina ;) Kasdien maži atradimai, praradimai, rūpestėliai ir džiaugsmai.
  Kasdien prisimenu savo Mokytojas. Taip! Iš savo vaikystės, Mokytojas, kurios yra man pavyzdžiai. Kasdien, susidurdama su sunkumais aš stengiuosi prisiminti- kokia buvo Ji? Ką sakė, KAIP kalbėjo, kuo tikėjo ir kaip jai PAVYKO?  Knygose aš nerandu atsakymų. Atsakymai skamba mano ausyse iš prisiminimų- mano Mokytojų patirtis, puikūs seminarai, lektoriai, kurių žodžiai, mintys įsikibo taip tvirtai į mano esybę, kad aš žinau. Žinau, kad kelias yra sunkus, tačiau juo eiti turiu pati. Pasinaudodama išmoktais, sužinotais dalykais, vadovaudamasi išmintimi, protu ir svarbiausia- širdimi.
 Kviečiu visus aktyviai diskutuoti, dalintis savo įžvalgomis. Kiekvienas mes esame turtingas sava patirtimi, išmintimi.
  Tikiuosi, kad žmonijos patirtis nenueis užmarštin, neapaugs pigaus materialistinio populizmo džiunglėmis. Labai viliuosi, kad mes galime suprasti ir atrasti savyje glūdinčias tiesas, kurios nebūtinai sutampa su šiomis dienomis mums brukama ideologija. O visų svarbiausia- turėti tiek drąsos, kad galėtume  pasakyti "Ne" ;) Tai vienas svarbiausių socialinių įgūdžių. Gebėjimas atsispirti įkalbinėjimams ir mokėti pasakyti "NE" ;) Sėkmės visiems :)