Bloga darosi nuo tokių netikėtų "atradimų" kaip dabar tenka skaityti kas darosi Viešvilės vaikų globos namuose. Kai kurie psichologai, kurie nepriklauso nei Pūro, nei Slušnio co, senų seniausiai padarę tyrimus ir yra konstatavę faktus kas ir kaip vyksta globos namuose. Bet kam tai įdomu. Baisus rūpestis atsirado tada, kai atsirado poreikis išnaikinti vaikų globos namus. Gėda skaityti apie "nuostabą keliančius atradimus"- kaip neva niekas nieko kaip ir nežino, nes pedofilijos Lietuvoje kaip ir nėra iš viso. Vienintelis garsiausias Lietuvos pedofilas, vargšelis Čekanavičius. Atsėdi jis už visus, išeina, vėl pasėdi ir taip jau daug metų. O visi kiti- šiukštu bau apie tai šnekėti! Juk žmonės pareigas užima! Na dabar visiems vaikų gelbėtojams, pasiruošusiems su šaknimis išrauti vaikų globos namus rankos atrištos- pasirodo, Lietuvoje knibždėte knibžda aukšto rango pedofilų ir vaikų išnaudotojų! Vajeee, KOKS netikėtumas, ar galite pagalvoti kaip baisu??? Juokinga klausytis. Metų metais buvo daroma NIEKO, o dabar- štai. Na man labai įdomu, ar vaiko teisių kontrolierė E. Žiobienė išdrįs kaip nors įvertinti savo bičiulio, bendražygio, pono Slušnio "nuopelnus" dėl Švėkšnos. "Žinojau žinojau, bet su sąlyga, kad... tai nieko ir nedariau... ". Lietuvą visaip purto, krečia ir gal net vibruoja visokie BAISŪS skandalai. Tačiau rūpestis nukreiptas į kada nors galbūt galimai kilsiantį karą, demonstruojama absoliuti moralinė impotencija Norvegijos nusavinto mažojo piliečio grąžinimo klausimais (VRM generalinis komisaras Skvernelis visai Lietuvai dėsto kaip negali kelti klausimo dėl svetimos (trečiosios, ne ES šalies!) priimto kompetetingų tarnybų sprendimo pradanginti Lietuvos Respublikos pilietį velniai žino kur. O dabar štai, lyg dar būtų maža, iškyla tokie skandalai! Ir čia kur buvę kur nebuvę vėl po internetą ima sklandyti visokios meilingos peticijos, tokios kaip "Lietuva be vaikų namų", siūloma ir kviečiama išgelbėti visus Lietuvos vaikus nuo skurdo, smurto ir panašiai. Kurgi ne! Juk dabar tokia puiki proga! Ir kas ten žino, ar tos progos kai kas ir nepakurstė (mat pastaruosius ilgus dešimtmečius viskas vyko ramiai, sava tėkme ir niekam iš esmės nerūpėjo kas darosi). Lietuvoje nėra JOKIOS realiai ir efektyviai sukurtos ir įgyvendintos pagalbos šeimai ir vaikui koncepcijos. Ir vietoj to, kad tam tikros atsakingos ministerojos, institucijos imtųsi realių darbų, pasišovė Lietuvoje sukurti mažają Norvegiją! Na nebėra jokios šalies aplinkui, kuri būtų vertesnė dėmesio nei Norvegija! Tiesiog pažadėtoji žemė. Norvegijos piliečiai netgi gali steigti savo globos namus ir išvežti sėkmingai globai vaikus į Norvegiją, Švedijoje galima kuo legaliausiai įsivaikinti vaiką iš Lietuvos per VALDIŠKĄ įvaikinimo agentūrą. Ir visi sėdim, grožimės, tylim. Laukiam. Nežinau ko laukiam- gal šventės? Deja, šventės ateina ir praeina, tačiau piktžaizdės lieka. Ir jos veši toliau. Kiek ilgai dar apsimetinėsime mankurtais? Ir leisime save žeminti?

Pedofilijos skandalas Viešvilės vaikų namuose: įtariamasis – direktorius

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/pedofilijos-skandalas-viesviles-vaiku-namuose-itariamasis-direktorius.d?id=67459956#ixzz3UoXyxv2u

Pastaruosius dvejus metus spaudoje ir televizijoje vis dažniau ir garsiau kalbama apie dviprasmiškai vertinamą Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemą. Norvegiją kaip besąlygiškai pačią nuostabiausią vaiko teisų ir itin aukšto socialinio, kultūrinio ir ekonominio lygio šalį pristato oficialios Lietuvos įstaigos, ten galiojančius įstatymus itin uoliai gina kai kurie Lietuvos pareigūnai ir specialistai.

Spaudoje nuolat periodiškai pasipila straipsnių apie siaubingą vaikų teisių padėtį Lietuvoje, itin detaliai aprašomos smurtinės istorijos. Tačiau visuomet nutylimas labai svarbus dalykas- praėjus 25 metams nuo nepriklausomybės atkūrimo įvairaus lygio „apsaugos ir gerovės“ apaugę dulkėmis taip ir lieka surašyta teorija popieriuose ir guli giliai valdininkų stalčiuose. Nuolat akcentuojama, kad viskam trūksta lėšų, todėl bet kokie teigiami pokyčiai taip ir lieka teorija. Per tuos metus Lietuvoje kaip grybų po lietaus pridygo įvairiausių nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių vaikų gerove, žmogaus teisių apsauga ir t.t.. Visos šios organizacijos nuolat raikosi finansuojamus projektinius pyragus. Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais finansiškai itin dosnūs Norvegijos fondai. Rodos atlapa širdimi dalijami pinigėliai turėtų pasiekti tikslines grupes, tačiau tik su tam tikromis sąlygomis. Lietuva privalo perimti gerąją Norvegijos patirtį. Kuri, kaip aiškėja pastaruoju metu, gal nėra jau tokia besąlygiškai nuostabiai gera. Ypač kai kuriose itin jautriose socialinėse srityse.

Lietuvoje situacija ir diskusijos itin paaštrėjo po taip vadinamų lietuvių vaikų pagrobimų iš Norvegijos vaiko teisių apsauga besirūpinančios sistemos. Paskutinis lašas, perpildęs visas lietuvaičių kantrybės taures buvo septynmečio lietuvaičio nesėkmingas grąžinimas į Lietuvą. Mūsų šalis, gavusi skambų antausį iš Švedijos šiuo metu yra praradusi savo mažąjį pilietį, kurį pasisavino trečioji šalis (Norvegija nėra Europos Sąjungos narė).

Parodyta nemažai laidų, prirašyta daug straipsnių, tačiau kai televizijų ekranuose prabilo patys norvegai, kai jie atvažiavo į Lietuvą prašyti pagalbos- tapo akivaizdu, kad ta pažadėtosios žemės šalis nėra tokia, kokią mums bando įpiršti Lietuvos pareigūnai.

Kovo 4 dieną, Lietuvos Respublikos Seime vyko spaudos konferencija ir diskusija „Vaiko teisių užtikrinimas Lietuvoje ir užsienyje: Valstybė ir šeima- viena komanda?“. Į Lietuvą atvyko Norvegijos pasisavinto berniuko mamos advokatė Sandra Latotinaitė, Norvegijos teisininkas Marius Reikeras, Norvegijos žmogaus teisių aktyvistas, pats asmeniškai nukentėjęs nuo barnevernet sistemos Rymond Skorstad, Kristina Paulikė, vakarų Lietuvos forumo pirmininkė, dalyvavo nemažas būrys Seimo narių, renginį globojo Seimo narys Jonas Dagys, parlamento grupės „Už šeimą“ pirmininkas. Į renginį buvo pakviesti ir besąlygiškai ginantys Norvegijos vaiko teises organizacijos „Gelbėkime vaikus“ vadovė R. Dičpetrienė, vaiko teisių kontrolierė E. Žiobienė, vaikų psichiatras D. Pūras, vaiko teisių apsaugos įvaikinimo tarnybos direktorė O. Tarvydienė. Kaip jau darosi įprasta, ne į jų organizacijų organizuojamus renginius šie specialistai nenori atvykti.

Diskusijos Seime metu advokatė Sandra Latotinaitė trumpai išdėstė situaciją ir patvirtino, kad tikrai bus kreipiamasi į Žmogaus teisių teismą. Tai būtų dar viena, jau galima sakyti, eilinė byla prieš Norvegiją. Šiuo metu Žmogaus teismo teisme Norvegija yra pralaimėjusi net 35 panašaus pobūdžio bylas. Tačiau nekreipia jokio dėmesio ir toliau tęsia savo veiklą, kuri, kaip pripažinta, pažeidžia žmogaus teises.

Advokatė Sandra Latotinaitė paaiškino vaikų atėmimo sistemą Norvegijoje. Pasirodo, tam nereikia jokio teismo sprendimo. Jį priima fylkesnemnda (apskrities komisija), kurią sudaro komisijos pirmininkas ir du prisiekusieji. Vienas iš trijų paprastai turintis psichologo išsilavinimą ir trečias asmuo, kuris paprastai nėra specialistas (tai gali būti kad ir fabriko darbininkas ar pan.). Štai tokia komisija sperendžia ar atimti vaiką iš tėvų pagal barnevernet ataskaitą. Jei tėvai nusprendžia apskųsti tokį apskrities sprendimą tik tuomet kreipiamasi į teismą, kur įprastai sprendimas priimamas tėvų nenaudai net 90 procentų atvejų. Tačiau jei tėvai nesikreiptų ir neskųstų- vaikas liktų atimtas be jokio teismo sprendimo. Pagal galiojančius įstatymus Norvegijoje komunos (savivaldybės) turi teisę vienašališkai sudaryti sutartis su kitos šalies savivaldybėmis, tačiau to nedaro, nes tai tiesiog nenaudinga finasiškai.

Ar suinteresuotos tokios komisijos atimti kuo daugiau vaikų? Taip, nes nuo darbo produktyvumo priklauso savivaldybės (komunos) finansavimas iš valstybės biudžeto. Ar apsimoka dirbti barnevernet psichologu? Taip, nes už vieną ataskaitą psichologai gali uždirbti kone trijų mėnesių algą. Ar apsimoka dirbti barnevernet teisininku? Taip, nes tereikia perrašyti šios institucijos ataskaitą, pernelyg nesigilinant, ir galima uždirbti taip pat kelių mėnesių atlyginimą. Kuo daugiau rūpesčio vaikais, kuo intensyviau dirba komuna ir barnevernet, tuo didesnės pajamos komunai. Niekas tiksliai nežino kokie tai yra pinigai, niekur oficialiai sumos nėra įvardijamos, tačiau neslepiama, kad šioje sistemoje „sukasi “ milijonai eurų. Jei esi geras derybininkas- šioje šalyje gali išsiderėti geresnį užmokestį. Tiek psichologai, tiek teisininkai, tiek ir vadinamieji adopteriai (globėjai). Beje, globojant neįgalų vaiką globėjams mokamos ženkliai didesnės sumos, todėl neretu atveju sveiki vaikai „tampa“ neįgalūs. Jokie nepriklausomi specialistai į sistemą nėra įleidžiami, nepriklausomų specialistų ekspertizės yra nepripažįstamos. Į klausimą ar įmanoma, kad atimtam iš šeimos vaikui lietuviui galėtų būti suteikiama kvalifikuota pagalba iš lietuvių psichologo (juk vaikas, atimtas iš lietuvių šeimos ir patalpintas į jam absoliučiai nesuprantamą kultūrinę aplinką, nemokant tos šalies kalbos patiria nežmonišką psichologinę traumą), teisininkas atsakė, kad tai yra neįmanoma. Barnevernet sistema ir teismai dirba tik su sutartis su šiomis sintitucijomis pasirašiusiais specialistais. Jis pabrėžė, kad net 5-6 procentai visų Norvegijoje gyvenančių vaikų yra tekę susidurti su barnevernet (vaikų teisių apsaugos įstaiga). Tai yra apie 95 tūkstančiai vaikų. Svečias teigė, kad darbą žmogaus teisių klausimais Norvegijoje apsunkina tai, jog norvegai įtikėję, kad jų šalis pasirūpins viskuo, o valdžia žino geriau ko reikia jiems ir vaikams. Vaikai šioje šalyje yra valstybės nuosavybė. Tėvams tik leidžiama arba neleidžiama juos auginti.

Pastaruoju metu norvegai, įvairių sričių specialistai- teisininkai, psichologai, vis dažniau ir garsiau iškelia vaikų teisių problematišką situaciją šioje šalyje. Barnevernet sistemoje vyksta nuolatinė kadrų kaita. Teisininkas nuogąstavo, jog čia dirba gana žemos kompetencijos žmonės, nuolat vyksta kadrų kaita. Vidutiniškai barnevernet specialistai išdirba metus ir dažnai pasitraukia, nebegalėdami matyti tokio absurdo. M. Reiker pabrėžė, kad tik kitų šalių įsikišimas, Žmogaus teisių teismo sprendimai gali padėti jų šaliai kažką keisti.

Norvegijos žmogaus teisių aktyvistas Raymond Skorstad- buvęs pilotas, dirbęs laivyne, šiuo metu dirbantis kompiuterių programavimo srityje pasidalino savo šeimos skaudžia patirtimi. Kai po ligos praradus darbą, po barnio su žmona buvo atimti iš jų šeimos du vaikai iš trijų. Šeima privalėjo išsiskirti, išvežti kuriam laikui vaikus iš šalies, kad barnevernet institucija nutrauktų bylą. Šiuo metu šeima negali gyventi kartu, nes tuomet atimtų vaikus.

Svečiai iš Norvegijos apgailestavo, jog jie, būdami savo šalies patriotai, turi pripažinti, kad jų gimtinėje yra rimtų problemų. Jie tikrai nedžiūgauja, kad pagalbos reikia ieškoti kitose šalyse. Į klausimą ką mano apie Lietuvą ir čia galiojančius vaiko teisių įstatymus svečiai patarė jokiu būdu neperimti įstatymų modelių, galiojančių jų šalyje. Jūs esate laisvi, pas jus vertinama šeima, nepraraskite šito. Nežlugdykite savo piliečių šeimų, patarė jie. Svečiai sakė, kad Norvegijai reikėtų pasimokyti iš tokių šalių kaip Lietuva, Čekija ar Lenkija. Vien dėl to, kad čia labai stiprus šeimos institutas, kurį privalome ginti ir neleisti valstybei pernelyg kištis į privatų gyvenimą.

Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė Kristina Paulikė išsakė mintį, kad pernelyg orientuodamiesi į Norvegiją, kur yra akcentuojamas tik vaikas ir jo poreikiai, mes pamirštame, kad yra daugiau šalių, su kur kas geresnėmis patirtimis, pavyzdžiui Danija. Šioje šalyje prioritetu laikoma kompleksinė pagalba šeimai, neišskiriant nei vieno šeimos nario.

K. Paulikė akcentavo, jog būtina iš esmės peržiūrėti pagalbos šeimai koncepciją ir neskubėti priimti prieštaringai vertinamo vaiko teisių apsaugos įstatymo, kuris praktiškai yra galiojančio įstatymo Norvegijoje kopija. Į tai dėmesį atkreipė ir Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas. Jis išreiškė prašymą Seimo nariams atsakingiau vertinti tokio pobūdžio įstatymus ir nepriimti jų spontaniškai, kol nėra sureguliuota pagalbos šeimai ir vaikui bazė mūsų šalyje.

Nuotraukos Vytauto Sinicos