Pastaruosius dvejus metus spaudoje ir
televizijoje vis dažniau ir garsiau kalbama apie dviprasmiškai vertinamą
Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemą. Norvegiją kaip besąlygiškai pačią
nuostabiausią vaiko teisų ir itin aukšto socialinio, kultūrinio ir ekonominio
lygio šalį pristato oficialios Lietuvos įstaigos, ten galiojančius įstatymus
itin uoliai gina kai kurie Lietuvos pareigūnai ir specialistai.
Spaudoje
nuolat periodiškai pasipila straipsnių apie siaubingą vaikų teisių padėtį
Lietuvoje, itin detaliai aprašomos smurtinės istorijos. Tačiau visuomet
nutylimas labai svarbus dalykas- praėjus 25 metams nuo nepriklausomybės
atkūrimo įvairaus lygio „apsaugos ir gerovės“ apaugę dulkėmis taip ir lieka
surašyta teorija popieriuose ir guli giliai valdininkų stalčiuose. Nuolat
akcentuojama, kad viskam trūksta lėšų, todėl bet kokie teigiami pokyčiai taip
ir lieka teorija. Per tuos metus Lietuvoje kaip grybų po lietaus pridygo
įvairiausių nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių vaikų gerove, žmogaus
teisių apsauga ir t.t.. Visos šios organizacijos nuolat raikosi finansuojamus
projektinius pyragus. Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais finansiškai itin
dosnūs Norvegijos fondai. Rodos atlapa širdimi dalijami pinigėliai turėtų
pasiekti tikslines grupes, tačiau tik su tam tikromis sąlygomis. Lietuva
privalo perimti gerąją Norvegijos patirtį. Kuri, kaip aiškėja pastaruoju metu,
gal nėra jau tokia besąlygiškai nuostabiai gera. Ypač kai kuriose itin
jautriose socialinėse srityse.
Lietuvoje
situacija ir diskusijos itin paaštrėjo po taip vadinamų lietuvių vaikų
pagrobimų iš Norvegijos vaiko teisių apsauga besirūpinančios sistemos.
Paskutinis lašas, perpildęs visas lietuvaičių kantrybės taures buvo septynmečio
lietuvaičio nesėkmingas grąžinimas į Lietuvą. Mūsų šalis, gavusi skambų antausį
iš Švedijos šiuo metu yra praradusi savo mažąjį pilietį, kurį pasisavino
trečioji šalis (Norvegija nėra Europos Sąjungos narė).
Parodyta
nemažai laidų, prirašyta daug straipsnių, tačiau kai televizijų ekranuose
prabilo patys norvegai, kai jie atvažiavo į Lietuvą prašyti pagalbos- tapo
akivaizdu, kad ta pažadėtosios žemės šalis nėra tokia, kokią mums bando įpiršti
Lietuvos pareigūnai.
Kovo
4 dieną, Lietuvos Respublikos Seime vyko spaudos konferencija ir diskusija „Vaiko
teisių užtikrinimas Lietuvoje ir užsienyje: Valstybė ir šeima- viena komanda?“.
Į Lietuvą atvyko Norvegijos pasisavinto berniuko mamos advokatė Sandra
Latotinaitė, Norvegijos teisininkas Marius Reikeras, Norvegijos žmogaus teisių
aktyvistas, pats asmeniškai nukentėjęs nuo barnevernet sistemos Rymond
Skorstad, Kristina Paulikė, vakarų Lietuvos forumo pirmininkė, dalyvavo nemažas
būrys Seimo narių, renginį globojo Seimo narys Jonas Dagys, parlamento grupės
„Už šeimą“ pirmininkas. Į renginį buvo pakviesti ir besąlygiškai ginantys
Norvegijos vaiko teises organizacijos „Gelbėkime vaikus“ vadovė R. Dičpetrienė,
vaiko teisių kontrolierė E. Žiobienė, vaikų psichiatras D. Pūras, vaiko teisių
apsaugos įvaikinimo tarnybos direktorė O. Tarvydienė. Kaip jau darosi įprasta,
ne į jų organizacijų organizuojamus renginius šie specialistai nenori atvykti.
Diskusijos
Seime metu advokatė Sandra Latotinaitė trumpai išdėstė situaciją ir patvirtino,
kad tikrai bus kreipiamasi į Žmogaus teisių teismą. Tai būtų dar viena, jau
galima sakyti, eilinė byla prieš Norvegiją. Šiuo metu Žmogaus teismo teisme
Norvegija yra pralaimėjusi net 35 panašaus pobūdžio bylas. Tačiau nekreipia
jokio dėmesio ir toliau tęsia savo veiklą, kuri, kaip pripažinta, pažeidžia
žmogaus teises.
Advokatė Sandra Latotinaitė
paaiškino vaikų atėmimo sistemą Norvegijoje. Pasirodo, tam nereikia jokio
teismo sprendimo. Jį priima fylkesnemnda (apskrities komisija), kurią sudaro
komisijos pirmininkas ir du prisiekusieji. Vienas iš trijų paprastai turintis
psichologo išsilavinimą ir trečias asmuo, kuris paprastai nėra specialistas
(tai gali būti kad ir fabriko darbininkas ar pan.). Štai tokia komisija
sperendžia ar atimti vaiką iš tėvų pagal barnevernet ataskaitą. Jei tėvai
nusprendžia apskųsti tokį apskrities sprendimą tik tuomet kreipiamasi į teismą,
kur įprastai sprendimas priimamas tėvų
nenaudai net 90 procentų atvejų. Tačiau jei tėvai nesikreiptų ir neskųstų-
vaikas liktų atimtas be jokio teismo sprendimo. Pagal galiojančius įstatymus
Norvegijoje komunos (savivaldybės) turi teisę vienašališkai sudaryti sutartis
su kitos šalies savivaldybėmis, tačiau to nedaro, nes tai tiesiog nenaudinga
finasiškai.
Ar
suinteresuotos tokios komisijos atimti kuo daugiau vaikų? Taip, nes nuo darbo
produktyvumo priklauso savivaldybės (komunos) finansavimas iš valstybės biudžeto. Ar apsimoka dirbti barnevernet psichologu? Taip, nes už vieną
ataskaitą psichologai gali uždirbti kone trijų mėnesių algą. Ar apsimoka dirbti
barnevernet teisininku? Taip, nes tereikia perrašyti šios institucijos
ataskaitą, pernelyg nesigilinant, ir galima uždirbti taip pat kelių mėnesių
atlyginimą. Kuo daugiau rūpesčio vaikais, kuo intensyviau dirba komuna ir
barnevernet, tuo didesnės pajamos komunai. Niekas tiksliai nežino kokie tai yra
pinigai, niekur oficialiai sumos nėra įvardijamos, tačiau neslepiama, kad šioje
sistemoje „sukasi “ milijonai eurų. Jei esi geras derybininkas- šioje šalyje
gali išsiderėti geresnį užmokestį. Tiek psichologai, tiek teisininkai, tiek ir
vadinamieji adopteriai (globėjai). Beje, globojant neįgalų vaiką globėjams
mokamos ženkliai didesnės sumos, todėl neretu atveju sveiki vaikai „tampa“
neįgalūs. Jokie nepriklausomi specialistai į sistemą nėra įleidžiami,
nepriklausomų specialistų ekspertizės yra nepripažįstamos. Į klausimą ar
įmanoma, kad atimtam iš šeimos vaikui lietuviui galėtų būti suteikiama
kvalifikuota pagalba iš lietuvių psichologo (juk vaikas, atimtas iš lietuvių
šeimos ir patalpintas į jam absoliučiai nesuprantamą kultūrinę aplinką,
nemokant tos šalies kalbos patiria nežmonišką psichologinę traumą), teisininkas
atsakė, kad tai yra neįmanoma. Barnevernet sistema ir teismai dirba tik su
sutartis su šiomis sintitucijomis pasirašiusiais specialistais. Jis pabrėžė,
kad net 5-6 procentai visų Norvegijoje gyvenančių vaikų yra tekę susidurti su
barnevernet (vaikų teisių apsaugos įstaiga). Tai yra apie 95 tūkstančiai vaikų.
Svečias teigė, kad darbą žmogaus teisių klausimais Norvegijoje apsunkina tai,
jog norvegai įtikėję, kad jų šalis pasirūpins viskuo, o valdžia žino geriau ko
reikia jiems ir vaikams. Vaikai šioje šalyje yra valstybės nuosavybė. Tėvams
tik leidžiama arba neleidžiama juos auginti.
Pastaruoju
metu norvegai, įvairių sričių specialistai- teisininkai, psichologai, vis
dažniau ir garsiau iškelia vaikų teisių problematišką situaciją šioje
šalyje. Barnevernet sistemoje vyksta
nuolatinė kadrų kaita. Teisininkas nuogąstavo, jog čia dirba gana žemos
kompetencijos žmonės, nuolat vyksta kadrų kaita. Vidutiniškai barnevernet
specialistai išdirba metus ir dažnai pasitraukia, nebegalėdami matyti tokio
absurdo. M. Reiker pabrėžė, kad tik kitų šalių įsikišimas, Žmogaus teisių
teismo sprendimai gali padėti jų šaliai kažką keisti.
Norvegijos
žmogaus teisių aktyvistas Raymond Skorstad- buvęs pilotas, dirbęs laivyne, šiuo
metu dirbantis kompiuterių programavimo srityje pasidalino savo šeimos skaudžia
patirtimi. Kai po ligos praradus darbą, po barnio su žmona buvo atimti iš jų
šeimos du vaikai iš trijų. Šeima privalėjo išsiskirti, išvežti kuriam laikui
vaikus iš šalies, kad barnevernet institucija nutrauktų bylą. Šiuo metu šeima
negali gyventi kartu, nes tuomet atimtų vaikus.
Svečiai
iš Norvegijos apgailestavo, jog jie, būdami savo šalies patriotai, turi
pripažinti, kad jų gimtinėje yra rimtų problemų. Jie tikrai nedžiūgauja, kad
pagalbos reikia ieškoti kitose šalyse. Į klausimą ką mano apie Lietuvą ir čia
galiojančius vaiko teisių įstatymus svečiai patarė jokiu būdu neperimti
įstatymų modelių, galiojančių jų šalyje. Jūs esate laisvi, pas jus vertinama
šeima, nepraraskite šito. Nežlugdykite savo piliečių šeimų, patarė jie. Svečiai
sakė, kad Norvegijai reikėtų pasimokyti iš tokių šalių kaip Lietuva, Čekija ar
Lenkija. Vien dėl to, kad čia labai stiprus šeimos institutas, kurį privalome
ginti ir neleisti valstybei pernelyg kištis į privatų gyvenimą.
Vakarų
Lietuvos tėvų forumo pirmininkė Kristina Paulikė išsakė mintį, kad pernelyg
orientuodamiesi į Norvegiją, kur yra akcentuojamas tik vaikas ir jo poreikiai,
mes pamirštame, kad yra daugiau šalių, su kur kas geresnėmis patirtimis,
pavyzdžiui Danija. Šioje šalyje prioritetu laikoma kompleksinė pagalba šeimai,
neišskiriant nei vieno šeimos nario.
K.
Paulikė akcentavo, jog būtina iš esmės peržiūrėti pagalbos šeimai koncepciją ir
neskubėti priimti prieštaringai vertinamo vaiko teisių apsaugos įstatymo, kuris
praktiškai yra galiojančio įstatymo Norvegijoje kopija. Į tai dėmesį atkreipė
ir Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas.
Jis išreiškė prašymą Seimo nariams atsakingiau vertinti tokio pobūdžio
įstatymus ir nepriimti jų spontaniškai, kol nėra sureguliuota pagalbos šeimai ir
vaikui bazė mūsų šalyje.
Nuotraukos Vytauto Sinicos
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą