Ar tolerancija- tik madingas žodis?

Sveiki. Vis kalbam ir kalbam apie toleranciją... Kas kaip ją suprantam, kaip kam atrodo... Kažkas labai gražiai kalba, tačiau elgesys nuo žodžių labai skiriasi...
O čia mano požiūris į toleranciją.
Kviečiu paskaityti

1. Kas yra tolerancija?

Mes įpratę toleranciją suprasti gan siaura socialine prasme, tačiau iš tiesų ši sąvoka nėra tokia tiesmuka. Atsivertus žodyną, pamatysime keletą labai svarbių tolerancijos reikšmių. Pirmiausia tai visiems mums suprantama priešingos nuomonės, įsitikinimų gerbimas ir pakanta. Antra, tolerancija yra kaip fizikinis dydis, trečia (labai įdomus aspektas), tolerancija yra dalinis ar visiškas imunologinio aktyvumo nebuvimas, nesugebėjimas gaminti antikūnių, ko pasekoje gali ištikti visiška tolerancija, tai yra, biologinė kūno mirtis. Ir ketvirta, tolerancija- tai organizmo gebėjimas pakelti didelę vaistų ar narkotinių medžiagų dozę be žalos organizmui. Tai paaiškina kodėl žmonėms, turintiems priklausomybę psichotripinėms ir narkotinėms medžiagoms, jų reikia vis daugiau suvartoti, kad pajustų laukiamą trumpalaikį pasitenkinimą.

2. Ar Lietuvoje žmonės yra tolerantiški?

                             Šiais laikais tolerancijos sąvoka dažnai yra manipuliuojama norint pateisinti  socialiai ir moraliai visuomenei nepriimtinus dalykus.  Tolerancija dažnai tampa manipuliacine sąvoka pernelyg nesigilinant  kas kaip ir kodėl vyksta. Manipuliuojama gyvybės, mirties, moralės klausimu. Nors šie dalykai kiekvienam turėtų būti fundamentalūs ir nekintami.  Man labai įstrigo Amerikos prezidento, Ronaldo Reigano citata, nusakanti esmę: Pastebėjau, kad visi tie, kurie yra už abortus – jau yra gimę.

 Aš manau, kad Lietuvos žmonės yra tolerantiški, nes kaip kitaip daugiau nei 500 metų mūsų gimtojoje žemėje būtų galėję sugyventi šitiek skirting kultūrų, tautų žmonių?  Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, net  “anais laikais” gyveno ir homoseksualių žmonių. Tačiau jie gyveno ramiai ir niekam netrukdė.  Ir jiems netrukdė. Beje, tarp jų yra daug puikių žmonių! Juk jei būtume netolerantiški, argi taip masiškai plūsume į homoseksualumo neslepiančių menininkų pasirodymus, parodas, koncertus ir pan.? Lietuvoje homoseksualus žmogus netgi sugebėjo  laimėti  dainų konkursą. To nereikia pamiršti imantis saviplakos.

Aš nepritariu posakiui, kad lietuvis džiaugiasi kai kaimyno tvartas dega. Šį posakį turbūt yra girdėjęs ir mažas, ir senas. Tačiau pažvelkite kiek žmonių skuba kaimynams į pagalbą ištikus bėdai. Žmonės dosniai aukoja pinigų įvairioms akcijoms, visuomet ištiesia pagalbos ranką ir neįgaliam, ir padegėliui, ir skurdžiau besiverčiančiam žmogui. Žinoma, visur yra visokių žmonių. Nusikaltėlių, pavyduolių ir smurtautojų taip pat. Tačiau jie nėra didžioji mūsų visuomenės dalis.  Kiek tenka domėtis užsienio spauda, įvairiais straipsniais ir įvykiais galiu drąsiai pasakyti- mes labai dažnai užsiimame saviplaka ir mazochizmu,  nekreipdami dėmesio į gerus dalykus, kasdien nutinkančius šalia mūsų.

                             Deja, reikia pripažinti, jog tokią neigiamą visuomenės menkinimo tendenciją dažnai propaguoja pati žiniasklaida…

3. Ar galima išskirti tolerantiškiausią žmonių grupę?

                             Aš manau, kad labiausiai tolerantiški yra vyresniosios kartos žmonės. Jie dažniausiai į įvairius reiškinius reaguoja gana santūriai, tačiau sugeba diplomatiškai išsakyti savo požiūrį, neprimesdami jo kitiems. Visiškai  kitokią toleranciją dabar dažnai demonstruoja jaunimas.  Aš laikyčiau tai ne tolerancija, o pasidavimu mados šauksmui. Ne paslaptis, kad jauni žmonės jau nėra patyrę nei reprsijų, nei fizinio ar psichologinio susidorojimo, todėl  kartais pasiduoda jaunatviškam, neapskaičiuotam maksimalizmui ir madai.

                             Dirbdama su vaikais dažnai susiduriu su požiūrio problema. Kaip man paaiškinti auklėtiniams kas yra gerai, o kas yra nepriimtina, jei viešojoje erdvėje yra toleruojamas neapykantos kurstymas, plūdimasis, žeminimas ir menkinimas. Paskaičius kai kuriuos straipsnius ar pažiūrėjus televiziją dažnai man, suaugusiam žmogui, iš gėdos raitosi ausys. Galbūt dėl šios priežasties vis daugiau žmonių atsisako televizijos? Labai norėtųsi, kad socialinė tolerancija būtų ne deklaratyvi sąvoka, tačiau kuo greičiau taptu kūnu pirmiausia mūsų, suaugusiųjų lūpose ir skleidžiamose mintyse, idėjose.

                             Šiandien vaikai tolerancijos mokosi  ne tik šeimose, bet ir viešojoje erdvėje. O ją turime stengtis mes visi kontroliuoti ir kartais būti nepakantūs  skleidžiamai  informacijai. Žinoma, čia turi aiškų žodį tarti ir tam tikros atsakingos institucijos. Ne teoriškai  deklaruoti teorines nuostatas, o dažnai turėtų imtis konkrečių, griežtų veiksmų.

4. Ar svarbu suprasti jog mes vieni kitų neperauklėsime?

Pritariu protingos tolerancijos idėjai. Tolerancija nėra beribė ir absoliuti.  Juk mes nesame vien fiziologijos  vedami padarai. Mes esame sąmoningos asmenybės. Ir elgtis privalome sąmoningai. Nors gyvename technologijų, galimybių ir globalizacijos amžiuje, neturime pamiršti kas mums padėjo išlikti kaip tautai, kaip visuomenei, šimtmečius ir tūkstantmečius. Istorija visuomet sukasi ratu ir ji nėra amžina. Mes gyvename nuolatiniame egzistenciniame kitime. Ir tai nėra blogai. Tačiau jei norime išlikti sąmoningi, dvasingi ir žmogiški, privalome gerbti ir saugoti  prigimtines teises: gimti, gyventi ir oriai senti. Privalome gerbti paprotinę, moralinę teisę, kuri ir padėjo formuotis mums- žmonėms, asmenybėmis

Kaip užauginti gerą žmogų?

Žurnale 7 dienos (vasario 27 d.- kovo 4 d) galite rasti straipsnį tema "kaip užauginti gerą žmogų". Greta kitų specialistų galite rasti ir mano mintis :) 

Originalų tekstą galite paskaityti čia:

Kaip užauginti gerą žmogų?

        Kas yra gerumas? Kaip mes jį suprantame? Gerumas tai atjauta, empatija, supratingumas, ištiesta pagalbos ranka. Gyvenimas be jausmų žmonėms yra nesuvokiamas, todėl net šiuolaikiniame moderniame pasaulyje gerumas išlieka sakrali ir būtina kasdienybės dalis. Gerumas mums leidžia būti svarbiems, reikalingiems. Tai viena iš svarbiausių pilnavertės savirealizacijos ir aukštos savivertės sudedamųjų dalių.

  Kiekvienas, turintis vaikų supranta, kad vaikų auklėjimas yra atsakingas darbas. Kasdienis, reikalaujantis atsakomybės ir nemenkų pastangų darbas. Tėvai tarsi sodininkai- augina, puoselėja, globoja, gina nuo vėtrų ir šalčio savo atžalėles. Visi geri sodininkai žino, kad nuskurdusioje žemėje vargiai išauginsime tvirtą, pilnavertį, galintį žydėti puikiausiai žiedais augalą. Lygiai taip ir su vaikais. Mūsų tarpusavio bendravimas, pavyzdys, šeimos vertybės, kultūra yra ta žemė, kurioje augs mūsų vaikai. Pilnavertei vaiko socializacijai labai svarbus pamatinių, fiziologinių poreikių tenkinimas- kūdikis turi būti pamaitintas, sausas, nupraustas, pamyluotas. Nuo kūdikystės pilnaverčiam asmenybės vystymuisi būtinas saugumo poreikio patenkinimas- vaikas turi žinoti, kad jam pravirkus ateis nuraminti mama arba tėtis. Tik patenkinus šiuos pamatinius poreikius sėkmingam vaiko ugdymui bus reikalingas priklausymo jausmas- draugai, bendruomenė, darželio grupė, klasė ir t.t.. Taigi, pagal įžymiojo amerikiečio psichologo A. Maslow poreikių pirmidę, kurią žinoti ir suprasti turėtų visi tėveliai, tik patenkinus pagrindinius poreikius mes galime tikėtis, kad užauginsime brandžią, socialią ir gebančią kritiškai mąstyti asmenybę, kuri suvoks meilės poreikį ir gebės save realizuoti tolesniame gyvenime. 

   Tėvai dažniausiai perima savo šeimoje vyravusį auklėjimo stilių. Pagrindiniai yra trys: Autoritarinis, demokratinis ir liberalus.  Kalbant trumpai- autoritarinio auklėjimo šalininkai yra gana griežti, nelankstūs ir verčiantys vaikus paklusti griežtam, valdingam tonui ir taisyklėms. Visiškai priešingas yra liberalusis auklėjimo stilius, kai vaiko auklėjimas paliekamas tarsi pačiam vaikui. Abu šie auklėjimo stiliai neturėtų būti siekiamybė. Pirmu atveju tikėdamiesi geriausio pasieksime visiškai priešingo rezultato- vaikas augs kompleksuotas, uždaras, nepasitikintis savimi. Tai gali labai neigiamai įtakoti bendraamžių tarpusavio bendravimą, mokslą ir visą tolimesnį gyvenimą. Liberalusis auklėjimo stilius taip pat turi labai daug neigiamų bruožų vaiko asmenybės vystymęsi. Toks vaikas auga nežinodamas jokių ribų, jam yra suteikta labai didelė veikimo laisvė, su kuria vaikas pats nesugeba susitvarkyti. Tuomet, stengdamasis pats rasti tas ribas ir veiksmų laisvės galimybes, vaikas susiranda panašaus likimo draugų. Kyla mokymosi, bendravimo sunkumų tiek su aplinkiniais, tiek ir su bendraamžiais. Nekontroliuojamas gyvenimas dažnai pasiūlo daug žalingų dalykų- alkoholį, narkotikus, nusikalstamas veiklas ir pan.

    Tėvams, siekiantiems ugdyti pilnavertę asmenybę, turėtų būti siekiamybė demokratinis auklėjimo stilius. Tai nėra pats lengviausias kelias. Tačiau tik jį pasirinkę mes galime tikėtis ir laukti teigiamų rezultatų. Vaikams neturi būti muštru diegiama dienotvarkė, tačiau aiškias ribas būtina nustatyti.  Ne tik dienotvarkėje, tačiau ir kasdienėje rutinoje. Taip vaikai jausis saugiai. Vaikai turi žinoti šeimos taisykles- iki kelintos valandos galima žaisti lauke, kiek laiko sėdėti prie kompiuterio ar pan. Kiekvienas šeimos narys turi žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas. Apie savo sprendimus tėvai turi informuoti vaikus, tačiau kai kuriais klausimais vaikai dėl savo amžiaus ir gyvenimiškos patirties nebuvimo negali priiminėti savarankiškų sprendimų ( pavyzdžiui dėl susiklosčiusios ekonominės situacijos šeima gali nuspręsti pakeisti gyvenamąją vietą, dėl prarasto darbo šeima gali imtis griežtesnės taupymo programos ir pan.). Vaikas turi jaustis savo mažos bendruomenės dalimi, bet turi laikytis ir tam tikrų taisyklių. Vaikas, nors galbūt šiai dienai tam tikros nustatytos ribos ir taisyklės kelia šiokį tokį nepasitenkinimą ar maištą (ypač paauglystėje tai labai normalu, tik tėveliams  bus reikalinga dar daugiau kantrybės ir tolerancijos šiam amžiaus periodui), jis turi žinoti ir jausti, kad šeima, tėvai pirmiausia yra tie žmonės, į kuriuos galima kreiptis bet kuriuo klausimu, bet kada. Tuo tarpu tėveliai privalo domėtis savo vaiko gyvenimu, draugais, jo pasiekimais, džiaugsmais  ir pasitaikančiomis nesėkmėmis. 
  Svarbiausia- nepamiršti, kad tėvai neprivalo būti savo vaikų draugais (juk su draugais vaikai pirmiausia surūko savo pirmąją cigaretę, krečia pokštus ir aptarinėja savo bendraamžių gyvenimą, su draugais juos sieja bendri pomėgiai ir veiklos, hobiai, klausoma muzika ir pan.). Tėvai yra neatsiejama šeimos, mažosios bendruomenės dalis. Tokiais ir turi išlikti. Autoritetingi, patikimi, draugiški, atsakingi už save ir už savo vaikus.  

    Vaikas nėra mes. Tai turime suvokti  labai aiškiai. Vaikas yra asmenybė, su savo charakteriu ir gyvenimu. Kai kuriems tėveliams tai sunku suprasti  ir priimti savo vaiką kaip absoliučiai unikalią asmenybę. Tuomet iškyla konfrontacija tarp tėvų ir vaikų, vyksta nesusikalbėjimas ir nesusipratimai. Tokie tėveliai per vaikus dažniausiai nori įgyvendinti savo svajones- veda vaikus į įvairius būrelius, kurių patys negalėjo lankyti, apkrauna įvairiausiomis veiklomis nesigilindami į vaiko poreikį, gabumus ir galimybes. Mamai  didžiulį susižavėjimą kelia baletas, bet dukra nebūtinai galėtų ir norėtų būti ballerina. Tėčio svajonė buvo taptį įžymiu krepšininku- kodėl vaikas privalo lankyti krepšinio treniruotę? Kol vaikas mažas, jis greičiausiai paklus tėvų norams. Tiesiog iš didelės meilės savo tėveliams nedrįs, negalės atsisakyti. O jei dar tėveliai pasistengs manipuliuoti: man bus labai liūdna, jei tu mesi baleto pamokas… Vaikui dėl to dar liūdniau

   Taigi tam tikrais atvejais vaikas gali ir turi pasakyti NE. Jei vaikas staiga susižavėjo keramika, bet realiai jos nėra išbandęs- galbūt verta leisti pabandyti. Ir priimti kaip absoliučiai natūralų dalyką, jei po menesio vaikas pasakys “nenoriu”. Tai juk normalu. Negali žinoti kaip su ta keramika, kol pats nepabandei, tiesa? Nereikia skubinti apkrauti vaikų įvairiomis veiklomis. Vaiko gyvenime turi būti pakankamai laiko tiesiog būti vaiku ir džiaugtis nerūpestingu laiku, kuris prabėgs taip greitai!. 
  Yra daugybė būdų ugdyti įvairias socialines, bendravimo, pažinimo kompetencijas. Galima kartu užsiimti namų ruoša, sodo darbais, kelionėmis, kitokiu laisvalaikiu, pramogomis. Taip mes plėsime vaiko akiratį, ugdysime kritinį mąstymą ir vaikas pats geriau ims suvokti savo norus bei galimybes.

 Tėvų pavyzdys be jokios abejonės atlieka didžiulę įtaką vaikų gyvenime. Ir būdami tėvais mes to niekada negalime pamiršti.

  Tėvų artumo ir meilės niekada nebūna per daug. Tik reikėtų skirti meilę, pagarbą vaikui ir lepinimą nuolatinėmis materialiomis dovanomis, visų norų ir įgeidžių tenkinimą. Tai du skirtingi dalykai. 
  Vaikų ir tėvų santykiai turi būti tokie, kad vieni kitais galėtų beatodairiškai pasitikėti. Be apkabinimų, čiūčiavimų to pasiekti neįmanoma. Tėvai turi nebijoti pasakyti savo vaikui: aš tave myliu, tu gali manimi pasitikėti. Jei tėvai tai darys nuoširdžiai, sulauks iš vaikų tokio paties atsako. Tėvai vaikams- tai patys artimiausi žmonės, todėl ir santykis turi būti atitinkamas. Taip kuriamas saugumo jausmas. Vaikai, pasitikėdami tėvais ir jausdami nuolatinę meilę bei rūpestį daug dažniau kreipiasi į tėvus pagalbos, pasipasakoja apie kilusius sunkumus, ieško patarimo ir paguodos. Tai labai svarbu vaiko socializacijos procese. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad vaikams vienodai reikalingi abu tėvai. Todėl jei nutiko taip, kad tėvai kartu gyventi nebegali ir šeima išyra, vaikas neturi būti plėšomas pusiau. Net ir tokiu gyvenimo tarpsniu vaikai turi žinoti, kad jais būs pasirūpinta, kad ryšys nebus nutrauktas nei su vienu iš tėvų. Todėl čia svarbiausias vaidmuo tenka tėvams- neprarasti savigarbos ir nesinaudoti tėvų valdžia savo naudai. Juk svarbiausia vaikas- būsima visapusiškai brandi asmenybė. 

Lietuvos aktualijos skęsta šuliniuose

Paskutiniųjų dienų įvykiai sukrėtė Lietuvą. Taip norisi pasakyti- eilinį kartą sukrėtė, bet baisu.  Ar po tokios tragedijos tampa norma, kai tėvas agresijos priepuolio metu, būdamas blaivus sumeta savo vaikus į šulinį, neabejotinai juos pasmerkdamas kančiai ir žiauriai mirčiai? Ar nors vienos mamos širdis nesuspurdėjo? Ar nors viena mama stipriau neapkabino savo vaiko, suvokdama šio įvykio žiaurumą.

                      Deja, tai įmanoma. Jei geriau paanalizuotume nusikaltimus, tai pamatytume, kad dar ne taip įmanoma. Gimdytojai savo vaikus sugeba visaip numarinti, o jų atsikratymui į darbą paleidžiama nežabota fantazija. Deja, tai vyksta visame pasaulyje. Tačiau kai tai nutinka kažkur šalia, greta, vos už kelių ar net šimto kilometrų- mes reaguojame itin jautriai ir skausmingai. Juk svetimo skausmo nebūna.

                      Paskaičius komentarus naujienų portaluose ar socialiniuose tinkluose jų turinys ir aršumas manęs nenustebino, tačiau eilinį kartą nuliūdino trumparegiškas ir abuojiškas žmonių matymas, požiūris į situaciją. Kokiais tik šlykščiais žodžiais nebuvo apibūdinta ta vargšė moteris, išgyvenanti baisią tragediją. Visuomenė kaltina visus. Tik ne save ir ne tuos, kurie tiesiogiai atsakingi dėl tokios situacijos susidarymo. Aš vis stebiuosi- per 25 metus jau atsirado antra, trečia karta, kuri tokiam gyvenimui buvo rengiama metai po metų. Rinkimai po rinkimų. Kaskart vis deklaruodami meilę ir atiduodami prioritetinius lozungus  šeimai, švietimui, politikai, deja, elgėsi absoliučiai priešingai. Skaudu kai džiūgaujama dėl renovacijų, tačiau nematoma toliau savo kiemo- kaip jaučiasi, gyvena tie, kam tos renovacijos, projektai skiriami.

Šiandien įvykis, sukrėtęs Lietuvą yra artimas bet kuriam rajonui. Biržai- ne išimtis. Bet kuriuo metu tai gali pasikartoti ir pas mus. Ir aš net neabejoju, visi lygiai taip pat būtų pasimetę ir skėsčiotų rankomis. Esant socialinei frustracijai, kai dėl žemo pragyvenimo lygio, nedarbo ir kitų faktorių šeimos negali visapusiškai realizuoti savo poreikių, kyla daugybė problemų- finansinių, darbo, socialinių, smurto artimoje aplinkoje, tėvystės įgūdžių stoka ir t.t.

Šiuo metu Biržų rajone nėra optimalios, organizuotos ir efektyvios pagalbos šeimai. Nėra krizių centro, atsiranda šiuolaikinės visuomenės tendencija- kai kurioms šeimoms trūksta tėvystės įgūdžių.  Problemų sprendimai yra paviršutiniai, neesminiai- naudojamasi socialine parama. Kaip jau rodo patirtis- pašalpos niekaip nesprendžia esminių problemų, kurios nepaisant finansinių paramų tik gilėja. Šiame kontekste Biržų rajono švietimo pagalbos specialistai nerimauja dėl susidariusios padėties mūsų rajone, atsižvelgiant į prastėjančius socialinius rodiklius sparčiai mažinami specialistų etatai, nekuriamos naujos darbo vietos. Biržuose kasmet daugėja smurto artimoje aplinkoje atvejų. Per nepilnus metus fiksuoti 364 tokie įvykiai (lyginant su pernai tuo pačiu metu 250) . Artimiausias Specializuotas pagalbos centras, kuris susisiekia su nukentėjusiais ir teiraujasi dėl reikalingos pagalbos įsikūręs Panevėžyje. Biržuose, pasibaigus projektui net teoriškai nebeveikia moterų krizių centras. Taigi realios skubios pagalbos nukentėję smurto aukos negauna jokios.

Spalio mėnesio pabaigoje Biržų rajone Lietuvos Sąjūdžio Biržų skyriaus iniciatyva buvo organizuota apvalaus stalo diskusija. Aktyviausiai joje dalyvavo specialistai, betarpiškai dirbantys su šeimomis ir vaikais. Specialistai džiaugėsi, kad pirmąkart per dvidešimt metų jie visi buvo sukviesti prie bendro stalo diskusijai. Ta proga buvo priimta rezoliucija, kuri buvo išplatinta visiems rajono tarybos nariams. Ar kam nors, be dirbančių toje srityje specialistų, rūpi kas laukia biržiečių šeimų, kurių sparčiai retėja, o katastrofiškas Biržų rajono gyventojų skaičius pasiekė kritinę ribą... Mums tampa aktualesni kiti dalykai- bereikšmiai ginčai, postų ir pareigų dalybos. O kaip šeimos, kaip vaikai? Kam bus reikalingos renovacijos, grįsti takeliai, gražūs parkai, jei jie bus tušti? Kam bus reikalingi gražūs, renovuojami vaikų darželiai, mokyklos, jei po kelerių metų juose švilpaus vėjas? Džiaugdamiesi patvirtinta Panevėžio regiono integruota teritorijų vystymo programa, kuri buvo paskelbta 2015-09-10 ir įsigaliojo sekančią dieną, niekur, jokiuose Biržų tarybos vykdomuosiuose ar projektiniuose dokumentuose neatsispindi ir neužsimenama koks yra numatomas planas kaip pritraukti į Biržų rajoną jaunas šeimas, baigusius studijas aukštosose mokyklose absolventus, kaip bus skatinamas verslumas, naujų investicijų pritraukimas, kaip bus sprendžiama jaunų šeimų apgyvendinimo problema. Džiaugiamasi, kad bus tvarkoma miesto infrastruktūra, tačiau praleidžiamos kelios itin svarbios mūsų regionui, o ypatingai Biržų rajonui eilutės- Panevėžio regione (ypač jo periferinėje dalyje, kur jaunų gyventojų išsikėlimas iš Panevėžio miesto nėra ženklus) vyrauja spartaus gyventojų senėjimo tendencija. Panevėžio regionas patenka į sparčiai demografiškai „senstantį“ šiaurės rytų Lietuvos arealą (apimantį Utenos, Panevėžio regionus, rytinę Šiaulių regiono ir šiaurinę Vilniaus regiono dalį). Itin sudėtinga situacija buvo Rokiškio, Biržų ir Kupiškio rajonų savivaldybėse, kurių demografinės senatvės koeficientas (nuo 173 iki 187) rodo, kad teigiama natūrali gyventojų kaita jose iš esmės neįmanoma, ir gyventojų skaičius nuolat ir sparčiai mažės (daugiau kaip po 1,5 proc. per metus, net ir esant neutraliai ar teigiamai neto migracijai).

Taigi Biržų rajonui nenumaldomai gresia išnykimas, apie kurį diplomatiškai nutylima. Rajonas skęsta alkoholizmo liūne, tačiau be konstatuojamo fakto- taip, mūsų rajonas turi problemų, mūsų jaunimas turi didelių problemų dėl akloholio vartojimo- niekas nesikeičia. Smurtas artimoje aplinkoje klesti, daugėja degraduojančių jaunų žmonių. Daugėja mirčių nuo alkoholizmo. Kaip gyvena šeimos atokiuose rajono kampeliuose, toliau nuo žmonių akių, apie kurių problemas žinoma, tačiau realiai situacija nesikeičia. Kiek moterų, kartais vyrų, kiek vaikų kenčia tokiose šeimose? Ir kokiais žmonėmis auga vaikai, matydami aplinkinių abejingumą jų šeimos tragedijai? Kaip mes galime padėti, kokius sprendimus priimti jau šiandien, kad situacija pajudėtų iš mirties taško? Taip, galbūt sraigės greičiu ir vyksta kažkokie pokyčiai, kurių net plika akimi nematyti, tačiau nelaimės šoliuoja milžino šuoliais. Nelaimės nesustoja ir nelaukia, kol situacija pagerės. Tai vyksta. Šiandien ir dabar. Todėl jau šiandien turi būti priimtas aiškus sprendimas. Kas yra mūsų prioritetai. Kas turi nutikti, kad ir mūsų rajono situacija pradėtų keistis? Ką daryti, kad Biržuose nenutiktų panaši tragedija kaip Kėdainių rajone? Ar seminarų, mokymų ir konferencijų užtenka, kad atsiradus realiai situacijai, ne teorinei, visos žinybos ir specialistai imtųsi kryptingos, vieningos pagalbos ir principingų sprendimų?

Rizikuoju būti nesuprasta kai kurių žmonių tokio atviro savo minčių dėstymo. Juk pas mus nepopuliaru turėtų kitokią nuomonę, požiūrį. Patogiausia būti sisteminiu žmogumi ir tyliai plaukti viena srove į priekį. Pasiduoti tai tėkmei ir nesipriešinti. Tačiau mes nesame atskiri individai. Mes esame bendruomenė. Todėl sprendimai turi būti priimtini bendruomenei, kad žmonės jaustųsi saugiai. Kai bus grąžintas saugumas, užtikrintumas, kai bus garantuota pagalba šeimai, tuomet sugrįš ir žmonės į Biržus, galbūt tuomet pasikeis požiūris ir pati situacija.

(nuotrauka iš pinterest.com)