O čia mano požiūris į toleranciją.
Kviečiu paskaityti
1.
Kas yra tolerancija?
Mes
įpratę toleranciją suprasti gan siaura socialine prasme, tačiau iš tiesų ši
sąvoka nėra tokia tiesmuka. Atsivertus žodyną, pamatysime keletą labai svarbių
tolerancijos reikšmių. Pirmiausia tai visiems mums suprantama priešingos
nuomonės, įsitikinimų gerbimas ir pakanta. Antra, tolerancija yra kaip
fizikinis dydis, trečia (labai įdomus aspektas), tolerancija yra dalinis ar
visiškas imunologinio aktyvumo nebuvimas, nesugebėjimas gaminti antikūnių, ko
pasekoje gali ištikti visiška tolerancija, tai yra, biologinė kūno mirtis. Ir
ketvirta, tolerancija- tai organizmo gebėjimas pakelti didelę vaistų ar
narkotinių medžiagų dozę be žalos organizmui. Tai paaiškina kodėl žmonėms, turintiems
priklausomybę psichotripinėms ir narkotinėms medžiagoms, jų reikia vis daugiau
suvartoti, kad pajustų laukiamą trumpalaikį pasitenkinimą.
2.
Ar Lietuvoje žmonės yra tolerantiški?
Šiais
laikais tolerancijos sąvoka dažnai yra manipuliuojama norint pateisinti socialiai ir moraliai visuomenei nepriimtinus
dalykus. Tolerancija dažnai tampa
manipuliacine sąvoka pernelyg nesigilinant
kas kaip ir kodėl vyksta. Manipuliuojama gyvybės, mirties, moralės
klausimu. Nors šie dalykai kiekvienam turėtų būti fundamentalūs ir
nekintami. Man labai įstrigo Amerikos
prezidento, Ronaldo Reigano citata, nusakanti esmę: Pastebėjau, kad
visi tie, kurie yra už abortus – jau yra gimę.
Aš manau, kad Lietuvos
žmonės yra tolerantiški, nes kaip kitaip daugiau nei 500 metų mūsų gimtojoje žemėje
būtų galėję sugyventi šitiek skirting kultūrų, tautų žmonių? Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, net “anais laikais” gyveno ir homoseksualių
žmonių. Tačiau jie gyveno ramiai ir niekam netrukdė. Ir jiems netrukdė. Beje, tarp jų yra daug
puikių žmonių! Juk jei būtume netolerantiški, argi taip masiškai plūsume į
homoseksualumo neslepiančių menininkų pasirodymus, parodas, koncertus ir pan.?
Lietuvoje homoseksualus žmogus netgi sugebėjo
laimėti dainų konkursą. To
nereikia pamiršti imantis saviplakos.
Aš nepritariu
posakiui, kad lietuvis džiaugiasi kai kaimyno tvartas dega. Šį posakį turbūt
yra girdėjęs ir mažas, ir senas. Tačiau pažvelkite kiek žmonių skuba kaimynams
į pagalbą ištikus bėdai. Žmonės dosniai aukoja pinigų įvairioms akcijoms,
visuomet ištiesia pagalbos ranką ir neįgaliam, ir padegėliui, ir skurdžiau
besiverčiančiam žmogui. Žinoma, visur yra visokių žmonių. Nusikaltėlių, pavyduolių
ir smurtautojų taip pat. Tačiau jie nėra didžioji mūsų visuomenės dalis. Kiek tenka domėtis užsienio spauda, įvairiais
straipsniais ir įvykiais galiu drąsiai pasakyti- mes labai dažnai užsiimame
saviplaka ir mazochizmu, nekreipdami
dėmesio į gerus dalykus, kasdien nutinkančius šalia mūsų.
Deja,
reikia pripažinti, jog tokią neigiamą visuomenės menkinimo tendenciją dažnai
propaguoja pati žiniasklaida…
3.
Ar galima išskirti tolerantiškiausią žmonių grupę?
Aš
manau, kad labiausiai tolerantiški yra vyresniosios kartos žmonės. Jie
dažniausiai į įvairius reiškinius reaguoja gana santūriai, tačiau sugeba
diplomatiškai išsakyti savo požiūrį, neprimesdami jo kitiems. Visiškai kitokią toleranciją dabar dažnai demonstruoja
jaunimas. Aš laikyčiau tai ne
tolerancija, o pasidavimu mados šauksmui. Ne paslaptis, kad jauni žmonės jau
nėra patyrę nei reprsijų, nei fizinio ar psichologinio susidorojimo, todėl kartais pasiduoda jaunatviškam,
neapskaičiuotam maksimalizmui ir madai.
Dirbdama
su vaikais dažnai susiduriu su požiūrio problema. Kaip man paaiškinti auklėtiniams
kas yra gerai, o kas yra nepriimtina, jei viešojoje erdvėje yra toleruojamas
neapykantos kurstymas, plūdimasis, žeminimas ir menkinimas. Paskaičius kai
kuriuos straipsnius ar pažiūrėjus televiziją dažnai man, suaugusiam žmogui, iš
gėdos raitosi ausys. Galbūt dėl šios priežasties vis daugiau žmonių atsisako
televizijos? Labai norėtųsi, kad socialinė tolerancija būtų ne deklaratyvi
sąvoka, tačiau kuo greičiau taptu kūnu pirmiausia mūsų, suaugusiųjų lūpose ir
skleidžiamose mintyse, idėjose.
Šiandien
vaikai tolerancijos mokosi ne tik
šeimose, bet ir viešojoje erdvėje. O ją turime stengtis mes visi kontroliuoti
ir kartais būti nepakantūs skleidžiamai informacijai. Žinoma, čia turi aiškų žodį
tarti ir tam tikros atsakingos institucijos. Ne teoriškai deklaruoti teorines nuostatas, o dažnai turėtų
imtis konkrečių, griežtų veiksmų.
4.
Ar svarbu suprasti jog mes vieni kitų neperauklėsime?
Pritariu
protingos tolerancijos idėjai. Tolerancija nėra beribė ir absoliuti. Juk mes nesame vien fiziologijos vedami padarai. Mes esame sąmoningos
asmenybės. Ir elgtis privalome sąmoningai. Nors gyvename technologijų,
galimybių ir globalizacijos amžiuje, neturime pamiršti kas mums padėjo išlikti
kaip tautai, kaip visuomenei, šimtmečius ir tūkstantmečius. Istorija visuomet
sukasi ratu ir ji nėra amžina. Mes gyvename nuolatiniame egzistenciniame
kitime. Ir tai nėra blogai. Tačiau jei norime išlikti sąmoningi, dvasingi ir
žmogiški, privalome gerbti ir saugoti
prigimtines teises: gimti, gyventi ir oriai senti. Privalome gerbti
paprotinę, moralinę teisę, kuri ir padėjo formuotis mums- žmonėms, asmenybėmis
